Šešios priežastys žiūrėti/nežiūrėti filmo “Havras”

Filmo herojus Marselis Marksas (akt. André Wilms), anksčiau gyvenęs bohemišką rašytojo gyvenimą, nesugebėjo išgyventi iš kūrybos, todėl atsisakė literatūrinių ambicijų ir persikėlė gyventi į Prancūzijos uostamiestį Havrą. Nuo šiol vyras gyvena įprastą gyvenimą, kuriame svarbiausi dalykai – žmona Arletė (akt. Kati Outinen), dažnai lankomas baras ir ne itin pelninga batų valytojo profesija. Arletei sunkiai susirgus ir atsigulus į ligoninę, įprastinis Marselio gyvenimas pasikeičia – savo kelyje jis sutinka iš Afrikos pabėgusį nelegalų imigrantą Idrisą (akt. Blondin Miguel), kuris tėra mažas berniukas, kuriam reikalinga Marselio pagalba.

Nepaisant grėsmės abiems būti ištremtiems iš Prancūzijos, kuklaus batų blizgintojo ir pabėgėlio vaiko draugystė drauge su kaimynų solidarumu kovojant prieš represyvią teisminę sistemą, įtraukia žiūrovą į naują, optimizmu trykštantį pasaulį. Sociopolitinės emigracijos ir rasistinės integracijos temos filme pateikiamos lengvai ir su gera humoro doze savaitgaliui.

Trys priežastys žiūrėti filmą:
1. Emigracijos/imigracijos tema ne nauja, bet šįkart apie rimtus dalykus – su subtiliu humoru.
2. Už gerą – geru, arba kaip lengvai žmonės vienijasi, kai tikslas turi gražią prasmę.
3. Rokenrolo muzika – pasijusite kaip Elvio laikais, tik Prancūzijoje.

Trys priežastys, kodėl filmas gali nepatikti:
1. Esate sausumos gyventojas, nemėgstate jūros ir Lamanšo sąsiaurio.
2. Filmuose mėgstate greitus automobilius ir naujausius mobiliuosius telefonus. Vienintelis mobilusis telefonas filme priklauso blogam vyrukui
3. Nepalaikote pasakos versijos, kur Raudonkepuraitė suvalgo vilką.