Pirmoji blog’o svečio recenzija, kolega Darius parašė savo nuomonę apie filmą, skaitom. Tikiuosi tai ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas.

Ilgai lauktas filmas su seniai pažįstamu Kapitonu Jack’u Sparrow, kurį vaidina pats Johnny Depp’as. Problemos prasidėjo 2008 metais, kai studija atsisakė duoti tokį pat biudžetą kaip ir trečiajam filmui, t.y. 300 mln., galų galiausiai buvo sutarta dėl 185-200 milijonų dolerių filmui, kas turėjo nemažą įtaką filmavimui.Visą veiksmą turėjo perlekti iš anksčiau mums žinomų lokacijų į pigesnes. Šioje dalyje buvo mažiau buvo jūros mūšių nei trilogijos filmuose.

Žinoma, nauji personažai davė filmui šarmo, ypač Penelope Cruz, ji tokia saldi, kad net suvalgyt norėjosi. Su siužetu, mano manymu, jau per daug nusifantazavo scenaristai, pasirodė silpniausias iš visų dalių, vaidyba gera, žinoma, kai tokie profesionalai renkasi tai ir nieko kito tikėtis negalima, nors šiame filme Depp’as šiek tiek kai kuriose vietose persistengė. Didžiausias juostos minusas, kuris visą seansą man nedavė ramybės, tai Ian’as McShane, suvaidinęs Blackbeard’ą (Juodabarzdį), prie aktoriaus neprikibsiu, nes jis vaidina gerai, tačiau pačio personažo pavaizdavimas buvo tiesiog pasityčiojimas ir ne kitaip. Taip pavaizduoti legendinį, vieną iš baisiausių bei žiauriausių visų laikų piratų, yra skandalas. Aš tikėjausi pamatyti tikrai šiurpų vaizdą, o pamačiau visai minkštą žmogų.

Specialieji efektai geri, tačiau ne tokie įspūdingi kaip antroje ar trečioje frančizės dalyse, vien laivų mūšis ką reiškia.Visgi, manau Depp’as atsisakys vaidinti penktoje dalyje- tiek kritikos, tiek nusivylimų filmu. Daugiausiai kaltas režisierius Rob’as Marshall’as, paliktų jie Gore’ą Verbinskį, tai filmas būtų gyvas, pilnas nuotaikos, o čia išėjo vietomis labai nuobodus.

Asmeniškai man geriausia yra antra dalis, Davy Jones’as tiesiog nerealus ten. Na, o kas liečia Depp’ą, tai esu didelis jo gerbėjas, kitą vasarą jis manęs nenuvils. Pasirodys filmas „Dark Shadows“,  kurį kuria pats Tim’as Burton’as, ir jame Johnny vaidins vampyrą, bus nerealu. O šiam filmui linkiu surinkti pinigėlių,visgi įdėta daug darbo. Pamatyti būtina, nes tai buvo vienas laukiamiausių, o gal kam nors ir pats laukiamiausias metų filmas.

Vertinu 7/10.

Ar daug matėte filmų, kuriuos žiūrėdami norėdavote, kad jie nesibaigtų? :) Kaip ir gyvenime, taip ir filmuose – viskas kažkada baigiasi, nesvarbu tai buvo gerai ar blogai. O šis, bendras australų ir prancūzų režisierės Julie Bertucelli darbas, sukurtas pagal australų rašytojos romaną,  yra tarsi pasaka, kuri baigiasi netekus pačio artimiausio žmogaus, keturiems vaikams – mylinčio tėčio, o mamai nuotabiausiojo vyro. Po pasakos seka realybė, su kuria tenka susidurti visai šeimai – bandymas išgyventi. Susiduriama su finansinėmis problemomis, bandoma gyventi su, iš pirmo žvilgsnio, draugiškais kaimynais, o ir pačios šeimos bendras ryšys blėsta.

Filmo šūkis „Likimas yra gamtos jėga“. Tuo ir bandoma žaisti visame filme. Jauniausioji dukra Simona vis dar netiki, kad prarado savo artimiausią tėtį, kuris jai buvo kaip superherojus. Todėl pastaroji įsivaizduoja, kad tėvo siela įsikūnija į šalia augantį, įstabaus grožio medį ir priverčia patikėti net motiną, kad jų šeimą ir toliau saugo ir su jais bendrauja medžio pavidale. Tas pats medis „matydamas“, kad vaikų motina negali susitaikyti su vyro mirtimi, nuveda ją į kito glėbį. Tačiau viskas turi savo pasekmes ir likimas toliau „pokštauja“ siųsdamas įvairiausius išbandymus visai šeimai ir visaip kaip bando išlaikyti visus kartu ir juos sustiprinti.

Juosta kupina stiprių, sunkių išgyvenimų, kurie sumaišo mintis ir po to siunčia šiltus jausmus bandant išlaikyti prie ekrano kiekvieną žiūrovą. Ir jiems pavyksta! Visiškai nesinori, kad istorija baigtųsi, nėra noro pabėgti nuo tų jausmų, kuriuos išgyvena filmo veikėjai, tik norisi, kad vėl prasidėtų pasaka, kuri juostos pradžioje truko tik kelias minutes, tačiau per jas užbūrė.

Ne veltui romanas rašytas australijos kontekste, tai puikiai atsispindi filme. Australijos gamta ypatinga, ji itin graži ir tai parodė operatoriai savo profesionaliu darbu. Tačiau netrūksta ir tos pačios gamtos grėsmių, pradedant sausromis, kurių metu ribojamas vandens naudojimas įstatymu, baigiant dideliais uraganais, kurie pridaro daug žalos ne tik gamtai, miestams, žmonėms, bet kartais net pakeičia jų gyvenimus negrįžtamai.

2010 metais debiutavęs filmas iškilmingai uždarė „Kanų kino festivalį“. „San paulo filmų festivalyje“ buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje, o „Australų filmų instituto“ apdovanojimuose gavo net keturias nominacijas, tarp kurių viena skirta jaunajai aktorei Morgana’i Davies už geriausią vaidmenį. Manau, kad jos kelias į didžiąją sceną prasideda kaip tik nuo šio filmo, nes susitvarkė su savo darbu tikrai puikiai.

Filmas apie netektį užklumpančią pačiu netikėčiausiu momentu ir bandymą su ja kovoti įvairiausiais būdais. Juosta kupina dramos, ašarų, šiltų jausmų, kartais net juokingų situacijų, kurios padaro viską taip, jog jautiesi lyg gyvendamas kartu su filmo veikėjais.

Tagged with:
 

2092-ieji. 118 m. Nemo, paskutinis mirtingasis Žemėje, pasakoja savo gyvenimo istoriją žurnalistui. Senuko pasakojimas šokinėja tarp 9-ųjų, 16-ųjų ir 34-ųjų gyvenimo metų. Painiava merdėjančio senuko istorijoje prasideda tuomet, kai jis kiekvienam iš šių trijų gyvenimo etapų pateikia kelias alternatyvias versijas.

Scenarijaus autorius bei režisierius Jaco Van Dormael filme nagrinėja vienas iš sudėtingiausių teorijų. Pasipila klausimai apie pasirinkimo galią, apie jos padarinius. Juk kiekvienas žmogus priimdamas svarbų sprendimą savo gyvenime daug svarsto, gal netgi mintyse nusibraižo pasirinkto sprendimo scenarijų, kuriuo bando nuspėti ateitį ir pasekmes. Tuo pačiu juostoje susipina alternatyvioji realybė, kurioje gyvena trys Nemo, kurie atitinkamai nuo savo pasirinkimo ir gyvena kitaip, jų ateitis klostosi kitaip. Tuo pačiu paliečiama alternatyvių pasaulių teorija. Gal mes visi egzistuojame kitame, paraleliniame pasaulyje, kuris yra kitoje erdvėje, kitame laike, tačiau toks pats, egzistuoja tokie patys žmonės, t.y aš, tu, jis, ji.
Įsivaizduokime idealaus pasaulio modelį: žmonės nesensta ir nemiršta, pasaulyje taika ir visų žmonių veiduose šypsenos, net nėra lytinių santykių ir jų metu plintančių ligų. Vietomis gali atrodyti jog tai kažkoks fantastikos kūrinys, tačiau taip nėra, viskas pateikta labai paprastai ir net su tam tikrais atsakymais, viskas parodoma taip, kad gali egzistuoti, o gal net taip ir bus netolimoje ateityje.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Jared Leto, kuris už vaidmenį filme „Requiem for a Dream“ 2000-aisiais metais buvo nominuotas geriausio aktoriaus titului net septynis kartus įvairiuose festivaliuose ir apdovanojimuose, atliko nuostabų darbą. Puiki aktoriaus vaidyba įtikins kiekvieną, kad gali egzistuoti keli gyvenimo scenarijai, kad gali egzistuoti keli pasauliai, tačiau žmogus išliks toks pats.

Stipri ne tik filmo istorija, bet ir vaizdas – filmo kūrėjai stipriai padirbėjo ties efektais, atsiveria nuostabūs nuostabaus pasaulio vaizdai. Itin kruopštus operatoriaus darbas, net pačios mažiausios smulkmenos paryškinamos ir įgauna tam tikrą, nemenką prasmę visame kontekste. Prie gražaus vaizdo visada turi būti geras garsas, toks jis ir yra – po nuostabios kelionės visais tais (ne)patirtais gyvenimais dar ilgai mintyse skambės ta paprasta, tačiau neprasta filmo muzika.

Jaco Van Dormael sukūrė filmą, kurį galima žiūrėti ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus. Kiekvieną peržiūros kartą tu viską matysi kitaip, suprasi iš naujo ir net po daugelio metų filmo tema bus aktuali, o pati juosta bus įrašyta tarp tų, kurios buvo įvertintos „po mirties“, supraskit – po ilgo laiko, kai jau kino teatruose seniai šis, giliai įsimenantis kino kūrinys, neberodomas.

Recenzija dalyvauja konkurse: Su „Pasaka“ į Veneciją.

 

Tagged with:
 

Nuo pirmosios „Greiti ir įsiutę“ dalies praėjo lygiai dešimt metų. Po mažu ši filmų serija bręsta ir darosi vis kokybiškesnė. Kai prieš du metus buvo pristatyta ketvirtoji filmo dalis, kurią režisavo tas pats Justin Lin, sukūręs ir trečią, nelabai vykusią dalį, tikrai buvo sunku patikėti, kad pagaliau autoriai mokysis iš savo klaidų ir sukurs dar geresnį tęsinį.

Siužetas prasideda ten pat kur ir baigėsi „Greiti ir įsiūtę 4″ dalis – suimtas Dominykas Toretto (akt. Vin Diesel) ir nuteisiamas 25 metams kalėjimo, be galimybės išeiti anksčiau. Štai čia prasideda tikrieji nuotykiai, Domo sesuo Mija Toretto (akt. Jordana Brewster) ir buvęs FBI agentas Brianas O’Conneris (akt. Paul Walker) išlaisviną Dominyką sau įprastais būdais – pasitelkdami greitus automobilius.
Nuo šios akimirkos veiksmas filme beveik nenuslūgsta, įvykis seka įvykį ir išlaikoma įtampa, nes bėglius, pasislėpusius Rio de Žaneire persekioja pats Dwayne „The Rock“ Johnson, kuris vaidina specialųjį agentą Luke Hobbs, pastarojo užduotis – bet kokiais būdais sugauti visą gaują, prie kurios prisidėjo daugelis veikėjų iš ankstesnių dalių.
Nors ir daugelyje vietų nusikaltėlių ir policininkų veiksmai nuspėjami, tačiau pats scenarijus vietomis užsuktas taip, kad priverčia kiek pamąstyti, tačiau greitai viskas ir pačių filmo kūrėjų atskleidžiama.

Sakydamas, kad kūrėjai mokosi iš savo klaidų – turėjau minty, jog jie mina jau pramintais takais, o ne bando naujus. Tai yra pakviečia į filmą daugelį aktorių iš praeitų dalių ir taip patraukia visų žiūrovų dėmesį, nes kiekvienam įdomu – ką gi dar galima sukurti, po tiek dalių. O dar geresnis žingsnis: įtraukti į filmą kietą farą, patį „The Rock“, kuris pasistengia, kad bent šį kartą policininkai būtų stiprūs, tiesa – Domo ir Luko lenktynių greitais automobiliais neišvysime. Bet pamatysime stulbinančią judviejų kovą, kurios metu jie „eis“ kiaurai sienas.

Nors ir mažai pastebimi, tačiau filmo trūkumai išlenda – labai daug logikos klaidų, labai, kartais net juokinga darosi žiūrėti kaip mašinos ar net autobusai „skraido“ ir veikėjai lieka ne tik gyvi, bet ir nė kiek nesužeisti. Arba labai kliūna vaizdas kai dvi lengvosios mašinos traukia tonom sveriantį banko seifą ir dideliu greičiu bėga ne tik nuo policijos, bet ir žudikų. Bet tais pačiais vaizdeliais galima mėgautis, jeigu per daug nesigilinsi ir nesiremsi fizikos dėsniais.

Aktoriai, nors ir daugelis vaidinę ne viename filme, tačiau nesugeba išraiškingai vaidinti, toks vaizdas, kad išmoko eilutę teksto ir išdeda kaip mokyklinukai. Tuo pačiu ir filmo kūrėjai naudojasi – per daug neišplėtoja veikėjų charakterių ir nesigilina į jausmus, tik paviršutiniškai juos apžvelgia.

Ši penktoji dalis tikrai viena geriausių, su ja lyginti galima nebent pirmą ar ketvirtąją juostas. Nors vietomis ir kvailas, bet tikrai yra ir neblogų epizodų. Lengvas, muštynių, lenktynių ir susišaudymų filmas, kuriame gausu geros muzikos, neblogo humoro. Patiks tiek vaikinams tiek merginoms.

Eiti, jeigu patinka daug negalvoti ir tikitės lengvos pramogos. Neiti, jeigu patinka kiek rimtesni, su sudėtingesniu siužetu ir rimtesne vaidyba filmai.

Siužetas: 3/5
Vaidyba: 2/5
Veiksmas: 5/5
Vaizdas/garsas: 4/5
Bendras: 3,5/5

Nors „Kino pavasaris 2011″ baigėsi jau senokai, tačiau tik dabar galiu pilnai susidėlioti mintis ir apžvelgti šį, ypač sėkmingą šių metų kino festivalį. Kadangi tarp savanorio darbų dar ir savo įprastą darbą turėjau dirbti, tai matytų filmų skaičius nėra labai didelis, pamačiau tik 17 iš 130 parodytų filmų. Daugelis filmų buvo verti mano ir visų festivalio žiūrovų dėmesio. Vardinsiu juostas pagal Žiūroviškiausio filmo rinkimų rezultatus.

2. Triukšmo garsai (Sound of Noise)

Nepasakyčiau, kad šis švedų buvo vertas antros vietos. Manau, kad savo įtaką padarė Blue Man Group, kurie groja paprasčiausiais vamzdžiais. Pats filmas tikrai labai linksmas, muzika užvaldo nuo pat pirmųjų minučių, norisi ne sėdėti o šokti. Scenarijus irgi įdomus: grupelė dėl muzikos pakvaišusių genijų nusprendžia surengti visiškai neįprastą koncertą miestui, jie net peržengdami įstatymo ribas groja viskuo – žmonėmis, traktoriais, elektros laidais ir pan. Kiek nuliūdino pati pabaiga – žiūrėti buvo gražu, bet klausytis nelabai… Norėjosi kitokio masinio pasirodymo.

4. Kopakabana (Copacabana)

Apie šį filmą rašiau atskirai čia. Galiu pridurti, kad tikrai kitoks filmas, vertas ketvirtosios vietos.

Continue reading »

Kaip dažnai būna – pirmas įspūdis yra klaidingas. Filmas Likimo Ekspertai („The Adjustment Bureau“) sukurtas pagal 1954 metais Philip’o K. Dick’o parašytą trumpą apsakymą „Adjustment Team“. Pagal rašytojo kūrinius jau sukurti filmai, tokie kaip „Blade Runner“ (1982), „Minority report“ (2002), „Next“ (2007) ir kt.

Štai ką rašo Cinema.lt:

Davidas Norris (vaidina akt. Matt Damon) žavingas ir charizmatiškas JAV Kongreso narys, ryžtingai kopiantis karjeros laiptais. Vieną dieną vyras sutinka gražuolę baleriną Elise Sellas (vaidina akt. Emily Blunt), kuri nepanaši į jokią kitą jam žinomą moterį. Keista, tačiau kaskart, kuomet David akiratyje pasirodo Elise, aplinkybės susiklosto taip, jog jiedu negali susipažinti artimiau. Suintriguotas ne jo naudai besiklostančių aplinkybių Davidas ryžtasi išsiaiškinti kas gi slypi už viso to.

Vyrai juodomos skrybelėmis, Davido likimo kalviai aršiai priešinasi vyro meilės ryšiui su žavingąja balerina ir daro viską, kad jaunuoliai daugiau niekada nebesusitiktų.

Filmas prasidėjęs politika ir meilės romanu, įtemptas siužetas netrunka išsirutulioti į trilerį ir mistinę istoriją. Tačiau po gero pusvalandžio supranti, kad visos filmo „kortos“ atskleistos – parodyti „piktieji“ slaptieji agentai, kurie net nesislapsto ir papasakoja visus savo tikslus. Matt’as Damon’as su Emily Blunt puikiai suvaidina meilės istoriją, kuri čia yra bene svarbiausias dalykas. Kita  istorijos pusė – likimas. Ar mūsų likimas jau yra iš anksto parašytas juodu ant balto? Ar vis dėl to galime savo užsispyrimu ir ryžtu kažką pakeisti? Vyrai juodomis skrybelėmis nenori, kad jūsų likimas būtų pakeistas ir stengiasi sutrukdyti bet kokiais būdais, bando nukreipti jus teisinga linkme.

Kaip jau minėjau, pradžioje kūrėjai dar sugebėjo sukurti įtampą, o vėliau, kai filmo herojai daugiau gailėjosi savęs ar savo prarastos meilės ar tiesiog bėgiojo nuo blogiukų – dingsta azartas žiūrint. Veiksmo palyginus tikrai nedaug, daug pokalbių, muzikinis takelis lyg ir neblogas, kiek spėjau nugirsti kai susikoncentruodavau juostos žiūrėjimui. Galima nebent pasidžiaugti nuostabiais New York’o vaizdais, čia kūrėjai tikrai pasistengė – atskleidė grožį iš visų kampų. Ši kino juosta tikrai negali lygiuotis net su „Pradžia“ („Inception“, 2010), net jei to ir norėjo pirmą kartą už režisieriaus vairo stojęs George Nolfi, rašęs kelis „Borno“ scenarijus.

Siužetas: 4/10
Veiksmas: 5/10
Efektai: 6/10
Vaidyba: 9/10
Bendras vertinimas: 6/10

Tagged with:
 

Dar kartą apie pasaulio pabaigą. Režisierius Jonathan’as Liebesman’as, sukūręs „Kruvinosios skerdynės Teksase: pradžia“ ir „Sutemos“ , šį kartą mums parodys dar vieną versiją apie žemės priešus – ateivius. Filmo istorija niekuo neišsiskirianti: ateiviai nusileidžia į žemę ir bando mus užkariauti. Tačiau, filmas parodytas šiek tiek užmirštu kampu, kai pagrindiniai aktoriai yra ne kokie paprasti žmonės, o patys geriausi amerikiečių jūrų pėstininkai. Iš pradžių jiems skirta ne itin sudėtinga užduotis – iš pavojaus zonos išgabenti civilius žmones, bet tik įžengus į jau užimtą ateivių rajoną, prasideda tikrų tikriausias mūšis.
Beveik visada vaidinęs rimtuose filmuose, tokiuose kaip „Dėkui, kad rūkot!“ ar „Triušio urvas“, Aaron’as Eckhart’as šįkart gauna kieto vyruko vaidmenį, jis yra jūrų pėstininkų būrio vadas, neseniai grįžęs iš Irako, kur žuvo dauguma jo komandos narių. Keista žiūrėti į šį aktorių, kaip į kareivį, tačiau jis savo vaidmenį atliko puikiai, parodė, kad net ir patys geriausi klysta, bet sugeba taisyti savo klaidas ir kai reikia – parodo drąsą keliaudamas į mūšio lauką vienas.
Ir kaip gi filmas be merginos, kuri kietai „sutvarko“ blogiukus. Šis vaidmuo patikėtas žavingajai Michelle Rodriguez, kuri kaip ir daugelyje juostų gauna į rankas ginklą ir tikrai žino ką su juo daryti – daug keikdamasi šaudo į visus, kurie nėra iš šios planetos.
Visą laiką išlaikoma įtampa, kuri tik kelis kartus leidžia žiūrovui atsikvėpti. Įtemptos kovos scenos, visur girdimi sprogimai ir šūviai, atrodo, kad pats ten dalyvauji. Kameros darbas nuostabus, vietomis naudojama ne stacionari kamera, o drebanti, tai suteikia tikrumo jausmą. Geru kampu parodomi ne tik įspūdingi sprogimai, bet ir gražūs, tačiau jau sugriauti JAV miestai saulėlydžio fone. Kiek trikdo per didelis kameros sukinėjimasis ir vaizdu perjunginėjimas, nes tada jau nesupranti kas vyksta ar net iš kur šaudo, bet tai dar labiau priverčia žiūrovą susikaupti ir stebėti viską dar atidžiau.
Meilės istorijos čia nėra, humoro irgi ne per daugiausiai, bandoma kurti dramatiška atmosfera, ir jiems kai kuriose vietose pavyksta. Drama skatina būti patriotais, mylėti visą pasaulį, šeimą, artimuosius ir draugus, bando mokinti būti drąsiais ir nebijoti susidurti su iššūkiais.
Kiek juokinga, kai vėl visą pasaulį gelbsti amerikiečiai, tačiau nieko nepadarysi – jie įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. Nors iš kitos pusės, juk jei filmą filmuotų anglai ar prancūzai, tie tada jie ir būtų pasaulio didvyriai.
Taip, filmas tikrai nusileidžia tokiam kino perlui kaip „Įsikūnijimas„, bet visa galva lenkia „Horizontą„, kuris, beje, yra labai panašus idėjos, kaip turėtų kolonizuojama žemė prasme. Sudėjus visus filmus, tokius kaip „Juodojo vanago žūtis“, „Gelbstint eilinį Rajeną“ ir visas „Grobuonių“ bei „Svetimo“ dalis, gaunasi nebloga fantastinė, karinė drama „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo„. Nors antrą kartą vargu ar visiems norėtųsi žiūrėti.
Siužetas: 5/10
Veiksmas: 9/10
Efektai: 7/10
Bendras vertinimas: 7/10

Recenzija taip pat patalpinta įkrauk.15min.lt

Tagged with:
 

Jason’as Stathamas grįžta, tik šį kartą vietoj vairuotojo(The Transporter) „įsidarbina“ mechaniku. Juosta yra 1972 metų filmo su legendiniu Charles’u Bronson’u perdirbinys, kurį režisavo Simon’as West’as, sukūręs tokius filmus kaip „Kapų plėšikė Lara Croft“ (2001) ir „Kalinių lėktuvas“ (1997).
Siužetas nieko neišsiskiria: Samdomas žudikas Bišopas(Stathamas) gauna užduotį, aiškų jis atlieką viską kaip pridera – nušauna savo taikinį ir toliau ramiai(?) gyvena. Po kiek laiko pasirodo nužudytojo draugo sūnus, kuris nori atkeršyti už tėvo mirtį ir būti toks kaip Bišopas – samdomas žudikas.
Tai nėra eilinė „snukiadaužė“, nors bendras „išdaužytų snukių“ skaičius nemažas. Be to, kad siužetas kiek ištemptas įkeliant su filmo istorija nesusijusių epizodų, tai dar ir lengva nuspėti įvykių eigą, ko pasekoje darosi kiek nuobodu žiūrėti, nes jau žinai kas įvyks. Pasigedau nors trupučio humoro, juk visada linksmiau žiūrėti, kai filme bent keliose vietose „numetami“ juokeliai, o čia Stathamas tiesiog vaikšto su viena veido mimika, kažką mąsto, kartais nužudo ką nors.
Darbuotojai „už scenos“, tokie kaip operatoriai ir kaskadininkai puikiai atliko savo darbą: gražūs vaizdai, gražūs efektai ir susišaudymo scenos, tiesa trūksta pačio Stathamo muštynių triukų, juk jis tai sugeba puikiai. Bet muzikiniu takeliu, jeigu jis čia buvo, tikrai galima nusivilti, prikišta eilinių melodijų tinkančių kovoms scenoms, kurios vargiai sukelia intrigą ar įtampą, yra tik kelios, ramios vietos, kur klausydamas nevargini ausų.

Filmą galima priskirti kategorijai – pažiūrėjau ir pamiršau, tikrai dar kartą vargu ar žiūrėčiau. Beja, filmą platinanti „Incognito Films“ eilinį kartą puikiai atliko savo darbą: išreklamavo filmą tiek, kad kiekvienas lietuvis norėtų pažiūrėti Mechaniką, nors filmas tik vidutinio lygio.

Tagged with:
 

2009_transformers_revenge_of_the_fallen_052

Taip! Kovingieji autobotai ir kerštingieji deseptikonai grįžta su Megan Fox priešaky. Iš esmės antrojoje filmo dalyje niekas nepasikeitė. Režisierius Michael Bay eilinį kartą puikiai atliko savo darbą ir sukūrė įspūdingų specialiųjų efektų kupiną filmą. Kaip jis ir žadėjo, robotai iš ties detalesni todėl ir kamera ne taip greitai sukinėjama, kaip pirmojoje dalyje. Scenarijus tikrai niekuo neišsiskiria – amžina kova tarp amžinų priešų, panašiai kaip filmas Terminatorius po paskutiniosios savo dalies. Niūriai, o kartu ir įspūdingai griaunamas žmonių pasaulis, tiesa humoro kažkaip trūko, pirmojoje dalyje jo buvo žymiai daugiau. Veiksmo vieta netikėtai persikelia iš didingų Amerikos miestų į nuostabias dykumas, kur vaizdas tikrai gražus. Aktoriai kaip visada gerai atliko savo darbą, Shia LaBeouf šis vaidmuo padės ir toliau puikiai kilti karjeros laiptais, o Megan Fox filmo kūrėjai kūrė dar seksualesnę ir jiems pavyko – ji antrus metus iš eilės išrinkta seksualiausia FHM moterim. Nors esu tranformerių gerbėjas tačiau man vis tiek abejose dalyse nepatiko tas metalo garsas, kuris tave persekioja visą filmą kai kaunasi robotai – tai vargina ir net pradeda skaudėti galvą. Tikiuosi filmo autoriai sekančioje dalyje, kuri be abejonės bus, nenusivažiuos ir neprisifantazuos nebūtų dalykų, tai yra kurs viską komikso pagrindu. Filmas vienareikšmiškai skirtas tokių žanrų fanams ir režisieriaus kūrybos gerbėjams, kitiems ten nelabai bus ką veikti, o ir išsidėti dvi su puse valandos tikrai nelengva, nes tai šaudymo, gaudymo, geležinių kumščių, nesustabdomo veiksmo ir fantastikos kūrinys. Vaikinai, merginos ten nesiveskite, nes ir taip filme yra viena, kurios užteks visiems :)). Pajamos bus tikrai žymiai didesnės nei pirmos dalies ir taip tęsis kol bus išlaikomas toks pats aukštas lygis kitose dalyse.

push-movie-2

Siužetas:

Visai šalia – gal kaimyniniame bute ar priešais stovinčiame name – gyvena žmonės, kurie skiriasi nuo mūsų. Iš pažiūros jie atrodo visiškai taip pat kaip mes, tačiau turi ypatingų sugebėjimų, apie kuriuos eiliniams žmogeliams belieka tik pasvajoti. Tie žmonės – mediumai, aiškiaregiai. Jie – nepavykusio nacių eksperimento su žmonėmis rezultatas, vėlesnioji antgamtinių galių turinčių žmonių karta. Nors jų tėvai perdavė jiems ypatingą dovaną ir jie sugeba įsibrauti į žmonių mintis, gali minčiu pagalba pajudinti daiktus ar numatyti ateitį. Tačiau jų gyvenimas dėl to anaiptol nepasidarė lengvesnis. Priešingai – jie tapo atstumtaisiais ir medžiojamaisiais. JAV vyriausybė nori paversti juos superkariais, slaptuoju armijos ginklu. Juos taip pat medžioja paslaptinga Organizacija , kuri visais įmanomais būdais stengiasi juos pražudyti. Ši Organizacija turi savų mediumų, galinčių skaityti žmonių mintis.

Pirmiausia reikia paminėti, kad šio filmo režisierius yra Paul McGuigan, jo paskutinis darbas buvo 2006 metais, filmas Laimingas skaičius kitas. Tada tikrai buvo į ką pažiūrėti, scenarijus puikus, viskas buvo taip užsukta, jog filmo pabaigoje tikrai buvo suintriguotas. Dabar gi, nesu toks sužavėtas – toks vaizdas, jog filmo idėja nukopijuota nuo Šoklio, ar net nuo daugelio pamėgto serialo Herojai. Vien tas faktas, kad Lietuvoje premjera įvyko trimis mėnesiais vėliau, nei Amerikoje, rodo, jog filmas nebuvo toks populiarus, kad Lietuvos kino platintojai veržtųsi filmą parodyti kuo greičiau.
Daug vilčių dėjau į Dakota Fanning personažą ir galų gale į jos pačios aktorinius sugebėjimus. Tačiau nei jos veikėja buvo kažkokia įspūdinga, nei ji pati labai gerai suvaidino. Pasidavė mergaitė holivudo žavesiui ir suvaidino nerimtame filme apie paslaptingas ir nežemiškas žmoniu galias. Tebūnie, kiekvienas filmas vis kažko išmoko, kitą kartą gal pasirinks sau tinkamesnį ir kiek sudėtingesnį filmą. P.S kas ją rengė šiame filme? Petruškevičius? Kitas pagrindinis herojus, Chris Evans, daugiausiai žinomas iš Fantastiškojo ketverto kol kas tikrai pataikė į savo filmo žanrą, nereikia jam rimtų filmų, tegu dar pavaidina bet kokiuose, o paskui tikiu, kad surimtės ir susuks tikrai gerą vaidmenį.
Superherojai. Taip taip, amerikiečiai tikrai tokių turi, tačiau kai pradedama kurti kažkas neoriginalaus, kaip atsitiko dabar tai jau darosi nebeįdomu. Aišku, amerikiečiams tai gal ir įdomu, tačiau ne lietuviams. Pas mus nėra išvystyta komiksų kultūra, o dar kai filmas visiškai netaiko į komiksą, iš kart pasidaro eilinis filmas, kuris mūsų nesudomins.
Filmo kokybė. Pamačius Honkongo vaizdus iš kart peršasi mintis, jog amerikiečiai norėjo sutaupyti filmavimo kaštais, todėl ir filmavo Kinijoje. Taip pat ir specialieji efektai tikrai nestebina, spalvoti energijos kamuoliai ir pan. Operatorius irgi nesistengė nustebinti bent jau gražiais Honkongo miesto vaizdais, arba tai buvo su mintim, jog parodyti miestą tokį koks jis yra paprastiems mirtingiesiems.
Tai yra tikrai vidutiniškas filmas, kurio turbūt greitai niekas nebeprisimins ir atsiguls į pigių holivudo filmų archyvą.

Tagged with: