Dar neapsilankėte jokiame šių metų festivalio filme? O gal neturite galimybės sudalyvauti? „Kino pavasario 2011“ organizatoriai suteikia puikią galimybę kelis trumpametražius filmus pamatyti tiesiog patogiai sėdint namie ar per pietų pertrauką darbe.

Šiandien 12val. startavo specialus 15min.tv puslapis http://www.15min.tv/kinopavasaris, kuriame buvo parodytas 1956 metų, garsaus Lietuvos kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus debiutinis, dešimties minučių trukmės filmas „Skenduolis„, sukurtas pagal Petro Cvirkos to paties pavadinimo apsakymą. Jeigu nespėjote lygiai tą valandą prisijungti prie puslapio, tai filmas dar keletą kartų pakartojamas. O jeigu tuo metu išvis neturite galimybės darbe turėti pietų pertraukos ar nesate prie kompiuterio, tai tą pačią dieną transliacija kartojama 19val. Ir taip penkias dienas, t.y kovo 21-25 dienomis. Per šias dienas bus parodyti dar penki lietuvių filmai.

Kovo 22d. 25 minučių trukmės „Šanxai Banzai“ – tai ironiškas dokumentinis filmas apie Vilniaus Šnipiškių mikrorajoną, vilniečiams žinomą kaip Šanchajų. Filmas atskleidžia paradoksalų kaimo miesto centre egzistavimą, unikalios daugiatautės bendruomenės buvimą bei aiškinasi rajono pavadinimo kilmę.

Kovo 23d. 12 minučių siaubo filmukas „Svetimkūnis„. Tai filmas apie kaimo namelyje gyvenančią mergaitę, nuo kurios atsiskiria kraupus šešėlis. Vėliau jis pavirsta mergaitės fizinio kūno kopija ir grėsmingai persekioja ją. Mergaitė bėga, blaškosi, kol galų gale pasiduoda.

Kovo 24 dieną bus parodyti net du filmai. ulauksime 8 minučių „Nevykusio scenarijaus„.  Kuriame pasakojama apie vienišą, kompleksuotą moterį dirbančią pigioje užeigoje. Kartą laiminga porelė palieka užeigoje rankinę. Salės tarnautojai užplūsta didžiulis noras pamatyti tos rankinės turinį. Ten randa nusikaltimo įkalčius, tačiau nespėja juos ilgai ištyrinėti, nes ją pasislėpusią tualete užklumpa pats nusikaltėlis.
Ir „Nesiseka šiandien„, apie tai kaip vieną įprastą dieną iš dangaus ima kristi neatpažinti objektai. Tai sukelia nelaimių virtinę tam tikriems žmonėms. Kas ir kodėl taip įvyko? Tai trumpas, ironiškas pasakojimas apie sėkmę.

Kovo 25d. bus parodytas premjerinis festivalio dokumentinis filmas „Čeburekų pardavėjai„. Per 26 minutes sužinosite visas subtilybes apie prekybą čeburekais, apie tai papasakos trys seniai nesimatę draugai – „Čeburekų pardavėjai“ – Sigis, Asta ir Rokas. Palydėsiantys į slaptą čeburekininkų pasaulį, kur patenkama retai, ir iš kur kartais negrįžtama.

 

 

Tagged with:
 

Lietuviškas kinas yra kitoks, stipriai kitoks, dažniausiai niūrus, melancholiškas, kažkiek apie meilę. Nesakau, kad jis visas toks, nes yra ir gerų filmų, linksmų ir suteikiančių šiltą jausmą išėjus iš kino salės, didžiuojiesi, kad lietuviai yra juostos autoriai. Bet kai neturi geros idėjos ir turi 8 laisvas dienas, tai visada gali pasiimti 3000lt, keletą pažįstamų ir du profesionalius aktorius, savo nevykusios meilės istoriją ir susukti filmą „Giedrė“.
Aprašymas:

Du vienas kitą mylintys žmonės skiriasi. Skiriasi ir nesupranta kodėl. Po išsiskyrimo herojus jungiantis ryšys nenutrūksta. Jie ir toliau dalinasi savo intymaus gyvenimo detalėmis. Toks keistas atvirumas žeidžia, bet padeda nors trumpam susigrąžinti prarastą artumą. Jie nesipriešindami priima mylimo žmogaus dovanotą skausmą ir patys provokuoja juos skaudinančias situacijas. Jie daro viską, kad sunaikintų savo meilę. Su kiekviena diena jausmų ir minčių sąmyšis didėja. Galiausiai, Giedrė ir Darius suvokia, kad viens be kito negali…

Aprašymas neblogai skamba, bet realybė visai kitokia. Pati meilės istorija gal kiek įdomesnė, nes tą pačią moterį myli du geriausi draugai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymius santykius su ja ir tada pagalvoji ar čia tikrai buvo meilė. Išeini šiek tiek sukrėstas tokių atvirų pasakojimų, tačiau tai turbūt vienintelis filmo pliusas.
Jeigu sunku sukurti trumpo metražo filmą, kuriame galėtum išdėstyti banalius žmonių santykius, tai galima ištempti „veiksmą“ visokiais tylėjimais, trepsėjimais, sėdėjimais, pasivaikščiojimais. Kurie turėtų suteikti kažkokio gyvumo jausmams, veiksmams, bet atsitinka atvirkščiai – pasidaro nuobodu ir lauki kada baigsis juosta. O jei ima miegas, tai gali būti ir aktoriai kalti, kurie atrodo, jog tik išmoko savo tekstą ir deklamuoja lyg pirmokai būtų. Trūko aktorių emocingumo, susidarė vaizdas, kad tie ilgi tylėjimai turėjo sukurti tas emocijas.
Filmo 3000 tūkst. litų biudžetas atsispindi garso, vaizdo, montavimo kokybėje. Garsas lyg mokiniai būtų įrašinėję su elementariausiu mikrofonu, skirtu skype pokalbiams. Vaizdas dažniausiai vienoje vietoje pastatytos kameros, o montavimas, regis, truko vieną parą  – tai irgi matosi. Vis dėl to, turbūt ne kiekvienas sugebėtų sukurti geriau už tokią sumą pinigų. Bet tada iškyla klausimas, ar verta jį rodyti dideliuose kino teatro ekranuose?
Nelabai suprantu kam išvis tokius filmus filmuoti, jis neturi jokios išliekamosios vertės, nebent kaip pavyzdys kaip nereikia kurti kino, kurį režisierius dar pavadino menu. Tokį „meno“ kūrinį galima rodyti tik draugų rate arba įkelti į Youtube, ką autoriai vėliau ir padarė.

Tagged with: