Pirmoji dalis čia

26. Žvėrių karalystė (Animal Kingdom)

Australų kino perlas, kuriame vaidina visas jų žvaigždynas, negana to filmas dar ir apdovanojimų mažiausiai penkis pelnęs. Kai kurie kino kritikai jį lygina su „Krikštatėviu“, „Sopranais“ ir pan. Įtempto siužeto, netikėtų istorijos vingių juosta pasakoja apie žiaurią Melburno narkotikų mafijos šeimynėlę, kurioje atsiduria niekuo dėtas mafijos „mamytės“ anūkas Džošua. Jis turi ne tik išgyventi taikiai su šeima, bet ir nepasiduoti policijos įtakai, kuri siūlo jam išduoti šeimą. Filmas parodo koks vis dėl to sunkus yra narkotikų prekeivių gyvenimas, nes daugelis jų žino, kad kažkada ateis galas ir jiems, kažkada policija vis tiek suims visus iki vieno. O jeigu nepavyks nusikaltėlių sulaikyti legaliais būdais – jie visada pasinaudos nešvariais metodais. Vietomis yra tikrai žiaurokų scenų, ypač kai žudomi niekuo dėti žmonės. Išryškinama padėtis tarp šeimos narių – ką jie gali padaryti dėl savo artimo.

36. Žmogus iš Nuuko (Nuummioq)

Vietomis ištemptas, vietomis nuobodus dėl dialogų „ne į temą“. Filmas apie žmogaus pasirinkimą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Pagrindinis herojus Malikas sužino, kad serga vėžiu ir liko nedaug laiko. Jeigu ne ši priežastis, tai sakyčiau, kad filmas tikrai neturėtų prasmės, nes iš esmės tai yra gyvenime pasiklydusio žmogaus klajonės, su kuriomis susiduriame visi. Tačiau, operatorius parodo nuostabią Grenlandijos gamtą į kurią norisi nepaliaujamai žiūrėti. Garso takelis taip pat gražiai priderintas prie vaizdų. Tiesiog smagu žiūrėti, bet per daug nesigilinti į esmę, nes vis tiek jau pabaiga aiški.

Continue reading »

Nors „Kino pavasaris 2011″ baigėsi jau senokai, tačiau tik dabar galiu pilnai susidėlioti mintis ir apžvelgti šį, ypač sėkmingą šių metų kino festivalį. Kadangi tarp savanorio darbų dar ir savo įprastą darbą turėjau dirbti, tai matytų filmų skaičius nėra labai didelis, pamačiau tik 17 iš 130 parodytų filmų. Daugelis filmų buvo verti mano ir visų festivalio žiūrovų dėmesio. Vardinsiu juostas pagal Žiūroviškiausio filmo rinkimų rezultatus.

2. Triukšmo garsai (Sound of Noise)

Nepasakyčiau, kad šis švedų buvo vertas antros vietos. Manau, kad savo įtaką padarė Blue Man Group, kurie groja paprasčiausiais vamzdžiais. Pats filmas tikrai labai linksmas, muzika užvaldo nuo pat pirmųjų minučių, norisi ne sėdėti o šokti. Scenarijus irgi įdomus: grupelė dėl muzikos pakvaišusių genijų nusprendžia surengti visiškai neįprastą koncertą miestui, jie net peržengdami įstatymo ribas groja viskuo – žmonėmis, traktoriais, elektros laidais ir pan. Kiek nuliūdino pati pabaiga – žiūrėti buvo gražu, bet klausytis nelabai… Norėjosi kitokio masinio pasirodymo.

4. Kopakabana (Copacabana)

Apie šį filmą rašiau atskirai čia. Galiu pridurti, kad tikrai kitoks filmas, vertas ketvirtosios vietos.

Continue reading »

Tai vienas iš tų filmų, kuris priverčia nusišypsoti. O šypseną išspaudžia gyvenimiškos situacijos, jokių labai lėkštų juokelių, o gal net atrasite panašumų tarp savęs ir filmo herojų. Garsus prancūzų režisierius Marc Fitoussi, kuris net atvyko į festivalį, sukūrė gyvenimišką dramą apie motinos ir dukros santykius, apie neišsipildžiusias arba jau besipildančias svajones ir realybę, su kuria tenka neišvengiamai susidurti. Pagrindinius vaidmenis atliko garsi prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri jau yra suvaidinusi daugiau nei 90 filmų ir serialų, bei jos ir gyvenime tikra dukra Lolita Chammah.

Isabelle sukūrė netipišką motinos, vardu Babu personažą, kuri džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka, leidžiasi į avantiūras, neturi darbo, bet stipriai dėl to nepergyvena. Ir tik dukra Esmeralda, kuri atsakingai žiūri į gyvenimą, priverčia ją susiimti ir gal pagaliau „išaugti“ iš paauglystės. Vardan iškilių dukros vestuvių Babu nusprendžia iškeisti savo svajonių kelionę po Braziliją į darbą nekilnojamo turto agente Belgijoje, tam kad galėtų bent per vestuves nustebinti savo mylimiausią Esmeraldą padovanodama vestuvių dovaną.

Kaip gali sektis moteriai, kuri vietoj to, kad atsakingai žiūrėtų į savo darbą, tik nuvykusi į Belgiją susiranda meilužį, pradeda bendrauti su bohemiškais keliautojais, kurie už paslaugą gali atsilyginti tik žolytės suktinuku? O gal jos lengvabūdiškumas padės išsisiukti iš įvairių situacijų.
„Copacabana“ (2010) kiekvienam pesimistui įrodys, kad net ir sunkiausiose situacijose yra išeitis ir tikslas, kurio reikia siekti, nes juk kažkada nusišypsos laimė, jei būsite ir kitiems geras, gal ne tokiais būdais kaip jūs tikitės, bet nusišypsos.

Paprastas, bet tuo pačiu ir neįprastas scenarijus, puiki aktorių vaidyba, geras operatoriaus darbas atskleidžiant kiek niūrų Belgijos kurortą kitu, gražesniu kampu. Svajonės apie niekada neišsipildžiusius norus, kova su su savo vidiniu „aš“ – visa tai pamatysite šiame prancūzų kino kūrinyje.

Filmas dar kelis kartus bus rodomas festivalyje. Daugiau filmų recenzijų galite pasiskaityti festivalio bloge.

Visada džiaugiuosi kai lietuvaičiai sukuria naują filmą, nesvarbu koks jis bebūtų – geras ar blogas. Nes tai vis dėl to kūryba, iš kurios filmų autoriai mokosi kurti dar geresnius darbus, tada pajauti, kad lietuviškas kinas gyvas, ką čia gyvas, jis laimi tarptautinius apdovanojimus ir kartais „susišluoja“ nemažai pinigų! O „Kino pavasaryje“ bus net 13 lietuviškų premjerų, repertuaras ir rodymo laikai čia.
P.S Nors kai kurie trumpametražiai, tačiau ne ką prastesni už pilnametražius, juk kartais geriau netempti gumos.

Tagged with: