Nors “Kino pavasaris 2011” baigėsi jau senokai, tačiau tik dabar galiu pilnai susidėlioti mintis ir apžvelgti šį, ypač sėkmingą šių metų kino festivalį. Kadangi tarp savanorio darbų dar ir savo įprastą darbą turėjau dirbti, tai matytų filmų skaičius nėra labai didelis, pamačiau tik 17 iš 130 parodytų filmų. Daugelis filmų buvo verti mano ir visų festivalio žiūrovų dėmesio. Vardinsiu juostas pagal Žiūroviškiausio filmo rinkimų rezultatus.

2. Triukšmo garsai (Sound of Noise)

Nepasakyčiau, kad šis švedų buvo vertas antros vietos. Manau, kad savo įtaką padarė Blue Man Group, kurie groja paprasčiausiais vamzdžiais. Pats filmas tikrai labai linksmas, muzika užvaldo nuo pat pirmųjų minučių, norisi ne sėdėti o šokti. Scenarijus irgi įdomus: grupelė dėl muzikos pakvaišusių genijų nusprendžia surengti visiškai neįprastą koncertą miestui, jie net peržengdami įstatymo ribas groja viskuo – žmonėmis, traktoriais, elektros laidais ir pan. Kiek nuliūdino pati pabaiga – žiūrėti buvo gražu, bet klausytis nelabai… Norėjosi kitokio masinio pasirodymo.

4. Kopakabana (Copacabana)

Apie šį filmą rašiau atskirai čia. Galiu pridurti, kad tikrai kitoks filmas, vertas ketvirtosios vietos.

5. Kai mes išeinam (Die Fremde / When We Leave)

Labai stiprus filmas. Mažiausiai 74 festivalius aplankęs, mažiausiai 7 apdovanojimus pelnęs pirmasis režisierės Feo Aladag pilno metro filmas. Istorija pasakoja apie tradicines islamo tikėjimo pažiūras, apie šeimą, kuri vardan geros reputacijos gali išduoti net savo artimą. O tas artimas padarytų, bet ką, kad tik būtų laisvas. Pats scenarijus pradžioje gal kiek ištemptas, tačiau to reikia, kad žiūrovas susigyventų su pagrindiniais herojais ir neliktų jiems abejingas. Įpusėjus filmui prasideda ašarų pakalnė, kai jau tikiesi, kad viskas bus gerai, tai kūrėjai numeta dar vieną bombą, po kurios daugelis žiūrovių išėjo iš salės mažiau ar daugiau verkiančios, o vaikinai irgi neliko abejingi. Turbūt mano favoritas…

7. Nepaleisk manęs (Never Let Me Go)


Ar matėte filmą “Island” (2005)? Taip, tas filmas buvo ganėtinai nevykęs, pasakojantis apie ateitį, kurioje kuriami klonai realiems žmonėms. O štai “Nepaleisk manęs” yra kitoks, rašytojo Kazuo Ishiguro romano “Neleisk man išeiti” adaptacija. Jis daug paprastesnis, pasakoja iš esmės apie tą patį, žmonių klonus, kurie yra tik kaip donorai, tačiau veiksmas vyksta ne ateityje, o 1952-1978 metais. Atrodo, kad būtum atsidūręs kitame pasaulyje, kur donorystė ir klonavimas yra visiškai normalūs dalykai. Filmo kūrėjai dar kartą įrodo, kad nereikia jokių specialiųjų efektų, kad įtikinamai papasakoti istoriją. Puikus pagrindinių aktorių Keira Knightley, Carey Mulligan, Andrew Garfield darbas padaro savo, vaidina įtikinamai ir nė sekundės nesuabejoji istorija.
Ką darytum, jei žinotum, kad tavo likimas nuspręstas ir nesulauksi net savo gyvenimo vidurio? Į šiuos klausimus turbūt bandė atsakyti visi filmo žiūrovai. Juosta suteikia daug peno apmąstymams apie žmonių klonavimą ir donorystę, manau šie dalykai netolimoje ateityje bus aktualūs mūsų pasaulyje.

10. 127 valandos (127 Hours)

Jeigu tai nebūtų tikra istorija paremtas filmas, tai sakyčiau, kad nieko vertas darbas, bet tikrai geresnis už “Palaidotą gyvą” (Buried, 2010). Žiūrėdamas šį kūrinį gali nebent susimąstyti ką tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė pagrindinis herojus padarytum tu, kokią ribą peržengtum, kad išgyventum?

12. Kamera Nr. 211

Ispanų režisieriaus Daniel Monzón darbas pelnęs 8 Ispanijos kino meno akademijos „Goya“ premijas (geriausias filmas, režisierius, scenarijus, aktorius, naujas aktorius, antro plano aktorė, montažas, garsas). Dar keletą apdovanojimų gavęs už geriausią aktorių ir scenarijų filmas pasakoja apie tai kaip maištaujantys nusikaltėliai perima kontrolę griežtai saugomame kalėjime, o naujokas prižiūrėtojas apsimeta savu. Įtemptas siužetas prasideda iškart po kilusio kalinių maišto ir yra išlaikomas iki pat paskutinės filmo minutės. Neabejotinai kiekvienam žiūrovui rekomenduojamas filmas, vien dėl to, kad pamatytų, jog kalėjimas yra tikrai žiauri vieta, kur turi būti puikus aktorius, kad išgyventum, nes kitiems tavo įsitikinimai ar pažiūros nėra įdomios, tu turi elgtis lygiai taip pat kaip jie arba busi sunaikintas. Neabejotinai puikus pagrindinio aktoriaus darbas, nes gali pamatyti kaip žmogus keičiasi tiesiog minutėmis, nuo gerojo kalėjimo prižiūrėtojo, kuris iš pradžių tik vaidino blogiuką, palaipsniui tampa tuo blogiausiu kalinių vadu. Tai dar vienas filmas, kuriame parodomas atsidūrimas netinkamu laiku netinkamoje vietoje, po kurio seka virtinė arba gerų arba blogų dalykų, kurie pakeičia tavo gyvenimą negrįžtamai.

25. Gražūs žmonės (Smukke Mennesker / Nothing’s All Bad)

Labai gaila, kad filmas atsidūrė tik dvidešimt penktoje vietoje. Jis tikrai vertas daugiau vien dėl ypatingo požiūrio į kitokius žmones: nelabai gražius dėl fiziologinių trūkumų ar dėl amžiaus, į netradicinės pakraipos asmenis ar su savo netradiciniais ir kiek nesveikais polinkiais. Jie visi bando kabintis į gyvenimą ir nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų. Bando taisyti situaciją sau nebūdingais metodais ar netgi iš pradžių visai nepriimtinais nei sau, nei aplinkiniams.
Iš pradžių tikrai buvau kiek nustebęs, bet paskui sugyvenau su personažais ir pamačiau pasaulį jų akimis ir gal net supranti, kad jie tiesiog savotiški, o ne kažkokie su trūkumais. Visas filmas parodomas kitu kampu – viskas kaip tik laiku ir vietoje, skirtingai nei Kamera Nr. 211. Tas laiku ir vietoje motyvas puikiai išsirutulioja pabaigoje ir parodo, kad ne viskas jau taip blogai, kaip galėtų iš tikrųjų būti.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *