Pirmoji dalis čia

26. Žvėrių karalystė (Animal Kingdom)

Australų kino perlas, kuriame vaidina visas jų žvaigždynas, negana to filmas dar ir apdovanojimų mažiausiai penkis pelnęs. Kai kurie kino kritikai jį lygina su “Krikštatėviu”, “Sopranais” ir pan. Įtempto siužeto, netikėtų istorijos vingių juosta pasakoja apie žiaurią Melburno narkotikų mafijos šeimynėlę, kurioje atsiduria niekuo dėtas mafijos “mamytės” anūkas Džošua. Jis turi ne tik išgyventi taikiai su šeima, bet ir nepasiduoti policijos įtakai, kuri siūlo jam išduoti šeimą. Filmas parodo koks vis dėl to sunkus yra narkotikų prekeivių gyvenimas, nes daugelis jų žino, kad kažkada ateis galas ir jiems, kažkada policija vis tiek suims visus iki vieno. O jeigu nepavyks nusikaltėlių sulaikyti legaliais būdais – jie visada pasinaudos nešvariais metodais. Vietomis yra tikrai žiaurokų scenų, ypač kai žudomi niekuo dėti žmonės. Išryškinama padėtis tarp šeimos narių – ką jie gali padaryti dėl savo artimo.

36. Žmogus iš Nuuko (Nuummioq)

Vietomis ištemptas, vietomis nuobodus dėl dialogų “ne į temą”. Filmas apie žmogaus pasirinkimą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Pagrindinis herojus Malikas sužino, kad serga vėžiu ir liko nedaug laiko. Jeigu ne ši priežastis, tai sakyčiau, kad filmas tikrai neturėtų prasmės, nes iš esmės tai yra gyvenime pasiklydusio žmogaus klajonės, su kuriomis susiduriame visi. Tačiau, operatorius parodo nuostabią Grenlandijos gamtą į kurią norisi nepaliaujamai žiūrėti. Garso takelis taip pat gražiai priderintas prie vaizdų. Tiesiog smagu žiūrėti, bet per daug nesigilinti į esmę, nes vis tiek jau pabaiga aiški.

46. Don Žuanas (Juan)

Vienas geriausių festivalio filmų, turbūt dėl to, kad viskas perteikta operos formoje. Plačiau rašiau atskirai.

47. Pakeliui (Na Putu / On The Path)

Lengvoji “Kai mes išeinam” versija, apie kurią rašiau pirmoje dalyje. Istorija visai kitokia, nei pastarojo, bet esmė išlieka ta pati – gyvenimas su islamo tikėjimu ir papročiais, skirtumas tik tas, jog “Pakeliui” vaizduoja porą – skrydžių dispečerį Amarą ir skrydžių palydovę Luną, kurios santykiai ima stipriai keistis, kai atleistas iš darbo vyras nusprendžia laikinai padirbėti musulmonų bendruomenėje ir palaipsniui atsiverčia į šį įtraukiantį tikėjimą, taip nutoldamas nuo savo mylimosios. Neblogas filmas, tačiau aukščiau vidutinio sunku įvertinti, kadangi nesužavi nei aktorių vaidyba nei pati istorija, vėlgi – pagrindiniu filmo kūrėjų koziriu tampa tikėjimas, kurio temos nelabai pavyksta išvystyti ir tai tampa tiesiog poros santykių klausimas, tiesiog jų jausmas blėsta dėl skirtingų pažiūrų į gyvenimą ateityje kartu.

74. Maitvanagiai (Carancho / Vultures)


Maitvanagiais vadinami advokatai ieškantys avarijose sužeistų žmonių, ar net patys jas sukeldami, sužeistiesiems padeda gauti kompensaciją už nelaimingą įvykį ir nuo tos kompensacijos pasiimdami nemažą sumą sau. Regis toks uždarbio būdas, o gal tiksliau sukčiavimo būdas populiarus filmo tėvynėje – Argentinoje. Sukčiavimo būdas sakau todėl, kad maitvanagiai ne tik sukelia dirbtinai avarijas, bet ir ieško vargingų klientų, kuriuos vos ne savom rankom pastumtų po automobilio ratais, kad tik gautų savo kompensacijos dalį. Advokatas Sosa ir greitosios pagalbos gydytoja Luchana susipažįsta avarijoje, kai pastaroji atvyksta pagelbėti nukentėjusiems, o įvykio vietoje jau yra Sosa, kuris greičiausiai susijęs su šia nelaime. Visa meilės istorija sukasi kriminalinio detektyvo akivaizdoje, tačiau nėra itin išvystyta, nes pagrindinis veiksmas sukasi aplink Sosos padarytus nusikaltimus. Siužetas pradžioje kiek pritemptas, net vietomis pasidaro nuobodu žiūrėti, nes ne tik pagrindinė aktorė neblizga sugebėjimu vaidinti, bet ir pati istorija neužkabina.. Kiek gelbėja pabaiga – viskas vyksta daug greičiau ir kyla šiokia tokia įtampa, kuri pakelia filmo vertinimą iš prasto į vidutinį…

88. Baladė liūdnajam trimitui (Balada triste de trompeta / A Sad Trumpet Ballad)

Filmą tikrai ne daug kas supras, o gal net nereikia suprasti, o tiesiog mėgautis dviem išprotėjusiais klounais, kurie yra pamišę dėl cirko akrobatės, kurios seksualumas filme tiesiog priverstinai brukamas, tačiau tai visai nekenkia. Klounas su mačete? Tinka? O gal klounas su dideliu kulkosvaidžiu? Logikos nedaug, bet kraujo netrūksta. Turbūt ne vienas žiūrovas iš filmo išėjo pasibjaurėjęs ir nesupratęs, nes eidamas tokio filmo nesitikėjo. Labai gaila, kad ispanų darbas buvo neįvertintas ir atsidūrė tik 88 vietoje.

94. Nebijok, Bi! (Bi, Dung So! / Bi, Don’t Be Afraid!)

Turbūt vienas prastesnių iš matytų festivalyje. Pagrindinis herojus yra berniukas vardu Bi, jo čia daugiausia, antroje filmo pusėje berniukas nuolat rodomas bėgiojant laukais. Kita istorijos pusė vėl meilė, tarp jo tėvų santykiai labai prasti, o jo teta mokytoja įsimyli savo mokinį. Į namus grįžta veteranas senelis, sergantis vėžiu, kuriam Bi nori surasti ypatingą lapą ir visą filmą jo ieško. Pažiūrėti nebent dėl gražios Vietnamo gamtos ir vietinių kultūros. Ypač patiko alaus gėrimo vakarėliai kiekvieną vakarą, bet alus atrodė kiek prastas, iš spalvos – kaip vandeniu skiestas.

100. Keistas Anželikos atvejis (Estranho caso de Angelica / The Strange Case of Angelica)

Prisipažinsiu – užmigau. Ne todėl, kad buvau neišsimiegojęs ar pavargęs, o dėl to, kad žiūrėti šį filmą buvo tikrai laiko gaišatis. Veiksmas tiesiog stovi vietoje, pagrindinis herojus šimta milijonų kartų žiūri į tas pačias nuotraukas. O jeigu vyksta dialogas – tai kalbama apie visiškai nereikšmingus įvykius… Viena iš priežasčių kodėl Portugalijos režisieriaus Manoel de Oliveira darbas yra toks prastas, tai kad jam yra 102 metai. Reiktų žiūrėti jo akimis, tada gal ir įmanoma ką nors suprasti…

106. Nevykęs scenarijus

Trumpo metražo lietuvių filmukas. Smagu, kad kinas po truputį pas mus įsibėgėja, o trumpametražiai filmai viso ko pradžia, daugelis režisierių pradėjo nuo jų. O pats filmas – visai vykęs scenarijus. :)

121. Šanxai banzai

Trumpas filmas apie Vilniaus mikrorajono Šnipiškių kvartalą, dar vadinamą “Šanchajumi”. Verta pažiūrėti vien dėl to, kad suprasti kokie ten žmonės gyvena, pamatyti jų kasdienybę iš arčiau.

Tai tiek, tos beveik 30 valandų praleistų kino teatre per dvi savaites tikrai neprailgo. Džiaugiuosi, kad sudalyvavau kaip savanoris ir turėjau galimybę išvysti viską iš vidaus. Ačiū “Kino pavasario” organizatoriams. Iki kitų metų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *