Lietuviškas kinas yra kitoks, stipriai kitoks, dažniausiai niūrus, melancholiškas, kažkiek apie meilę. Nesakau, kad jis visas toks, nes yra ir gerų filmų, linksmų ir suteikiančių šiltą jausmą išėjus iš kino salės, didžiuojiesi, kad lietuviai yra juostos autoriai. Bet kai neturi geros idėjos ir turi 8 laisvas dienas, tai visada gali pasiimti 3000lt, keletą pažįstamų ir du profesionalius aktorius, savo nevykusios meilės istoriją ir susukti filmą „Giedrė“.
Aprašymas:

Du vienas kitą mylintys žmonės skiriasi. Skiriasi ir nesupranta kodėl. Po išsiskyrimo herojus jungiantis ryšys nenutrūksta. Jie ir toliau dalinasi savo intymaus gyvenimo detalėmis. Toks keistas atvirumas žeidžia, bet padeda nors trumpam susigrąžinti prarastą artumą. Jie nesipriešindami priima mylimo žmogaus dovanotą skausmą ir patys provokuoja juos skaudinančias situacijas. Jie daro viską, kad sunaikintų savo meilę. Su kiekviena diena jausmų ir minčių sąmyšis didėja. Galiausiai, Giedrė ir Darius suvokia, kad viens be kito negali…

Aprašymas neblogai skamba, bet realybė visai kitokia. Pati meilės istorija gal kiek įdomesnė, nes tą pačią moterį myli du geriausi draugai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymius santykius su ja ir tada pagalvoji ar čia tikrai buvo meilė. Išeini šiek tiek sukrėstas tokių atvirų pasakojimų, tačiau tai turbūt vienintelis filmo pliusas.
Jeigu sunku sukurti trumpo metražo filmą, kuriame galėtum išdėstyti banalius žmonių santykius, tai galima ištempti „veiksmą“ visokiais tylėjimais, trepsėjimais, sėdėjimais, pasivaikščiojimais. Kurie turėtų suteikti kažkokio gyvumo jausmams, veiksmams, bet atsitinka atvirkščiai – pasidaro nuobodu ir lauki kada baigsis juosta. O jei ima miegas, tai gali būti ir aktoriai kalti, kurie atrodo, jog tik išmoko savo tekstą ir deklamuoja lyg pirmokai būtų. Trūko aktorių emocingumo, susidarė vaizdas, kad tie ilgi tylėjimai turėjo sukurti tas emocijas.
Filmo 3000 tūkst. litų biudžetas atsispindi garso, vaizdo, montavimo kokybėje. Garsas lyg mokiniai būtų įrašinėję su elementariausiu mikrofonu, skirtu skype pokalbiams. Vaizdas dažniausiai vienoje vietoje pastatytos kameros, o montavimas, regis, truko vieną parą  – tai irgi matosi. Vis dėl to, turbūt ne kiekvienas sugebėtų sukurti geriau už tokią sumą pinigų. Bet tada iškyla klausimas, ar verta jį rodyti dideliuose kino teatro ekranuose?
Nelabai suprantu kam išvis tokius filmus filmuoti, jis neturi jokios išliekamosios vertės, nebent kaip pavyzdys kaip nereikia kurti kino, kurį režisierius dar pavadino menu. Tokį „meno“ kūrinį galima rodyti tik draugų rate arba įkelti į Youtube, ką autoriai vėliau ir padarė.

Tagged with:
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *