Kadras iš "Plaukikės" filmavimo aikštelės! Vilijos Buivydės nuotr.

Kadras iš „Plaukikės“ filmavimo aikštelės! Vilijos Buivydės nuotr.

Labas,

Turbūt trumpam, tačiau vis tiek gaivinu blogą. Apžvelgsiu matytus „Kino pavasario 2013″ filmus.

Chameleono spalvos

Prieš eidamas į seansą, nebuvau skaitęs nieko apie juostą. Turbūt tai buvo viena iš klaidų, kurios pasekoje nesupratau labai daug ko, todėl įvertinau kiek prastai. Tiesa, pagrindinis aktorius labai patiko, vaidyba itin įtikinama, nors ir nesupranti kodėl tai personažas daro. :) Žodžiu, pasiskaitykite prieš eidami į filmą.

Antroji žmona

Ištęstas, nors ir suprantu, kad bandoma tuo įtraukti žiūrovą. Įdomu tik tiek, kiek smagu pažinti svetimas kultūras. :)

The Master

Nu sorry, bet nelabai suprantu kuo filmas žavi žiūrovus, nebent dviejų pagrindinių aktorių vaidyba..

Be ryšio (Wrong)

Ne veltui pavadinimas taip išverstas. Tikrai be ryšio, apsurdiška komedija… Nors sunku ir komedija pavadinti. Keisti personažai, keistas siužetas, nežinau, gal už daugelį filmų rodomų festivalyje ir geresnis, bet ne visai vertas dėmesio..

Lietuviški:

Plaukikė

Trumpo metro lietuviškas, neblogas. Matosi, kad kažkas iš režisierės išaugs, vietomis neįtikino, tačiau bendras vaizdas labai geras. Verta matyti link ko eina lietuviškas kinas. Ir tai tik didelis sutapimas su Meilutytės istorija, filmas buvo žymiai anksčiau pradėtas kurti..

Pokalbiai rimtomis temomis

Filmą pamačiau prieš festivalį, tačiau tikrai ne veltui įtrauktas į programą. Labai vertas dėmesio, vien dėl vaikų… O Giedrė Beinoriūtė tikrai žino kaip kurti kiną. :)

Bomba

Tikrai smagus filmukas, jaunieji aktoriai SUPER! Žiūri ir prisimeni vaikystę, na, tik gal su bombomis nežaidžiau :)

Revoliucijos teorija

Nors filmas ir yra Tarantino stiliaus, tačiau tai nei kiek nieko negadina :) Tarantino yra geras pavyzdys kuriant kiną. Bravo Titui Sūdžiui! O Mykolo Vildžiūno ir Mindaugo Papinigio vaidyba verta jei ne Oskaro, tai bent Sidabrinės gervės :)

Einu gert

Nors siužete ir buvo skylių, tačiau norėjosi, kad darbas būtų šiek tiek ilgesnis nei trumpo metro :) Pakankamai liūdnas filmas, tačiau vertas dėmesio!

Rojaus beieškant

Neikit vaikai į mokyklą filmą. Pirma reikia surast kaip kurti filmą, o tada ieškoti rojaus. :)

Nikodemas

Ta prasme? Primena labai prastus lietuviškus youtube vaizdelis, kuriuos netyčia kažkas užfiksuoja. Pirma reikia daug prigerti, kad suprasti kodėl tai buvo sukurta…

Daugiau apie „Kino pavasarį“ rašo KINFO.

Tagged with:
 

Pirmoji blog’o svečio recenzija, kolega Darius parašė savo nuomonę apie filmą, skaitom. Tikiuosi tai ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas.

Ilgai lauktas filmas su seniai pažįstamu Kapitonu Jack’u Sparrow, kurį vaidina pats Johnny Depp’as. Problemos prasidėjo 2008 metais, kai studija atsisakė duoti tokį pat biudžetą kaip ir trečiajam filmui, t.y. 300 mln., galų galiausiai buvo sutarta dėl 185-200 milijonų dolerių filmui, kas turėjo nemažą įtaką filmavimui.Visą veiksmą turėjo perlekti iš anksčiau mums žinomų lokacijų į pigesnes. Šioje dalyje buvo mažiau buvo jūros mūšių nei trilogijos filmuose.

Žinoma, nauji personažai davė filmui šarmo, ypač Penelope Cruz, ji tokia saldi, kad net suvalgyt norėjosi. Su siužetu, mano manymu, jau per daug nusifantazavo scenaristai, pasirodė silpniausias iš visų dalių, vaidyba gera, žinoma, kai tokie profesionalai renkasi tai ir nieko kito tikėtis negalima, nors šiame filme Depp’as šiek tiek kai kuriose vietose persistengė. Didžiausias juostos minusas, kuris visą seansą man nedavė ramybės, tai Ian’as McShane, suvaidinęs Blackbeard’ą (Juodabarzdį), prie aktoriaus neprikibsiu, nes jis vaidina gerai, tačiau pačio personažo pavaizdavimas buvo tiesiog pasityčiojimas ir ne kitaip. Taip pavaizduoti legendinį, vieną iš baisiausių bei žiauriausių visų laikų piratų, yra skandalas. Aš tikėjausi pamatyti tikrai šiurpų vaizdą, o pamačiau visai minkštą žmogų.

Specialieji efektai geri, tačiau ne tokie įspūdingi kaip antroje ar trečioje frančizės dalyse, vien laivų mūšis ką reiškia.Visgi, manau Depp’as atsisakys vaidinti penktoje dalyje- tiek kritikos, tiek nusivylimų filmu. Daugiausiai kaltas režisierius Rob’as Marshall’as, paliktų jie Gore’ą Verbinskį, tai filmas būtų gyvas, pilnas nuotaikos, o čia išėjo vietomis labai nuobodus.

Asmeniškai man geriausia yra antra dalis, Davy Jones’as tiesiog nerealus ten. Na, o kas liečia Depp’ą, tai esu didelis jo gerbėjas, kitą vasarą jis manęs nenuvils. Pasirodys filmas „Dark Shadows“,  kurį kuria pats Tim’as Burton’as, ir jame Johnny vaidins vampyrą, bus nerealu. O šiam filmui linkiu surinkti pinigėlių,visgi įdėta daug darbo. Pamatyti būtina, nes tai buvo vienas laukiamiausių, o gal kam nors ir pats laukiamiausias metų filmas.

Vertinu 7/10.

Ar daug matėte filmų, kuriuos žiūrėdami norėdavote, kad jie nesibaigtų? :) Kaip ir gyvenime, taip ir filmuose – viskas kažkada baigiasi, nesvarbu tai buvo gerai ar blogai. O šis, bendras australų ir prancūzų režisierės Julie Bertucelli darbas, sukurtas pagal australų rašytojos romaną,  yra tarsi pasaka, kuri baigiasi netekus pačio artimiausio žmogaus, keturiems vaikams – mylinčio tėčio, o mamai nuotabiausiojo vyro. Po pasakos seka realybė, su kuria tenka susidurti visai šeimai – bandymas išgyventi. Susiduriama su finansinėmis problemomis, bandoma gyventi su, iš pirmo žvilgsnio, draugiškais kaimynais, o ir pačios šeimos bendras ryšys blėsta.

Filmo šūkis „Likimas yra gamtos jėga“. Tuo ir bandoma žaisti visame filme. Jauniausioji dukra Simona vis dar netiki, kad prarado savo artimiausią tėtį, kuris jai buvo kaip superherojus. Todėl pastaroji įsivaizduoja, kad tėvo siela įsikūnija į šalia augantį, įstabaus grožio medį ir priverčia patikėti net motiną, kad jų šeimą ir toliau saugo ir su jais bendrauja medžio pavidale. Tas pats medis „matydamas“, kad vaikų motina negali susitaikyti su vyro mirtimi, nuveda ją į kito glėbį. Tačiau viskas turi savo pasekmes ir likimas toliau „pokštauja“ siųsdamas įvairiausius išbandymus visai šeimai ir visaip kaip bando išlaikyti visus kartu ir juos sustiprinti.

Juosta kupina stiprių, sunkių išgyvenimų, kurie sumaišo mintis ir po to siunčia šiltus jausmus bandant išlaikyti prie ekrano kiekvieną žiūrovą. Ir jiems pavyksta! Visiškai nesinori, kad istorija baigtųsi, nėra noro pabėgti nuo tų jausmų, kuriuos išgyvena filmo veikėjai, tik norisi, kad vėl prasidėtų pasaka, kuri juostos pradžioje truko tik kelias minutes, tačiau per jas užbūrė.

Ne veltui romanas rašytas australijos kontekste, tai puikiai atsispindi filme. Australijos gamta ypatinga, ji itin graži ir tai parodė operatoriai savo profesionaliu darbu. Tačiau netrūksta ir tos pačios gamtos grėsmių, pradedant sausromis, kurių metu ribojamas vandens naudojimas įstatymu, baigiant dideliais uraganais, kurie pridaro daug žalos ne tik gamtai, miestams, žmonėms, bet kartais net pakeičia jų gyvenimus negrįžtamai.

2010 metais debiutavęs filmas iškilmingai uždarė „Kanų kino festivalį“. „San paulo filmų festivalyje“ buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje, o „Australų filmų instituto“ apdovanojimuose gavo net keturias nominacijas, tarp kurių viena skirta jaunajai aktorei Morgana’i Davies už geriausią vaidmenį. Manau, kad jos kelias į didžiąją sceną prasideda kaip tik nuo šio filmo, nes susitvarkė su savo darbu tikrai puikiai.

Filmas apie netektį užklumpančią pačiu netikėčiausiu momentu ir bandymą su ja kovoti įvairiausiais būdais. Juosta kupina dramos, ašarų, šiltų jausmų, kartais net juokingų situacijų, kurios padaro viską taip, jog jautiesi lyg gyvendamas kartu su filmo veikėjais.

Tagged with:
 

2092-ieji. 118 m. Nemo, paskutinis mirtingasis Žemėje, pasakoja savo gyvenimo istoriją žurnalistui. Senuko pasakojimas šokinėja tarp 9-ųjų, 16-ųjų ir 34-ųjų gyvenimo metų. Painiava merdėjančio senuko istorijoje prasideda tuomet, kai jis kiekvienam iš šių trijų gyvenimo etapų pateikia kelias alternatyvias versijas.

Scenarijaus autorius bei režisierius Jaco Van Dormael filme nagrinėja vienas iš sudėtingiausių teorijų. Pasipila klausimai apie pasirinkimo galią, apie jos padarinius. Juk kiekvienas žmogus priimdamas svarbų sprendimą savo gyvenime daug svarsto, gal netgi mintyse nusibraižo pasirinkto sprendimo scenarijų, kuriuo bando nuspėti ateitį ir pasekmes. Tuo pačiu juostoje susipina alternatyvioji realybė, kurioje gyvena trys Nemo, kurie atitinkamai nuo savo pasirinkimo ir gyvena kitaip, jų ateitis klostosi kitaip. Tuo pačiu paliečiama alternatyvių pasaulių teorija. Gal mes visi egzistuojame kitame, paraleliniame pasaulyje, kuris yra kitoje erdvėje, kitame laike, tačiau toks pats, egzistuoja tokie patys žmonės, t.y aš, tu, jis, ji.
Įsivaizduokime idealaus pasaulio modelį: žmonės nesensta ir nemiršta, pasaulyje taika ir visų žmonių veiduose šypsenos, net nėra lytinių santykių ir jų metu plintančių ligų. Vietomis gali atrodyti jog tai kažkoks fantastikos kūrinys, tačiau taip nėra, viskas pateikta labai paprastai ir net su tam tikrais atsakymais, viskas parodoma taip, kad gali egzistuoti, o gal net taip ir bus netolimoje ateityje.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Jared Leto, kuris už vaidmenį filme „Requiem for a Dream“ 2000-aisiais metais buvo nominuotas geriausio aktoriaus titului net septynis kartus įvairiuose festivaliuose ir apdovanojimuose, atliko nuostabų darbą. Puiki aktoriaus vaidyba įtikins kiekvieną, kad gali egzistuoti keli gyvenimo scenarijai, kad gali egzistuoti keli pasauliai, tačiau žmogus išliks toks pats.

Stipri ne tik filmo istorija, bet ir vaizdas – filmo kūrėjai stipriai padirbėjo ties efektais, atsiveria nuostabūs nuostabaus pasaulio vaizdai. Itin kruopštus operatoriaus darbas, net pačios mažiausios smulkmenos paryškinamos ir įgauna tam tikrą, nemenką prasmę visame kontekste. Prie gražaus vaizdo visada turi būti geras garsas, toks jis ir yra – po nuostabios kelionės visais tais (ne)patirtais gyvenimais dar ilgai mintyse skambės ta paprasta, tačiau neprasta filmo muzika.

Jaco Van Dormael sukūrė filmą, kurį galima žiūrėti ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus. Kiekvieną peržiūros kartą tu viską matysi kitaip, suprasi iš naujo ir net po daugelio metų filmo tema bus aktuali, o pati juosta bus įrašyta tarp tų, kurios buvo įvertintos „po mirties“, supraskit – po ilgo laiko, kai jau kino teatruose seniai šis, giliai įsimenantis kino kūrinys, neberodomas.

Recenzija dalyvauja konkurse: Su „Pasaka“ į Veneciją.

 

Tagged with:
 

Nuo pirmosios „Greiti ir įsiutę“ dalies praėjo lygiai dešimt metų. Po mažu ši filmų serija bręsta ir darosi vis kokybiškesnė. Kai prieš du metus buvo pristatyta ketvirtoji filmo dalis, kurią režisavo tas pats Justin Lin, sukūręs ir trečią, nelabai vykusią dalį, tikrai buvo sunku patikėti, kad pagaliau autoriai mokysis iš savo klaidų ir sukurs dar geresnį tęsinį.

Siužetas prasideda ten pat kur ir baigėsi „Greiti ir įsiūtę 4″ dalis – suimtas Dominykas Toretto (akt. Vin Diesel) ir nuteisiamas 25 metams kalėjimo, be galimybės išeiti anksčiau. Štai čia prasideda tikrieji nuotykiai, Domo sesuo Mija Toretto (akt. Jordana Brewster) ir buvęs FBI agentas Brianas O’Conneris (akt. Paul Walker) išlaisviną Dominyką sau įprastais būdais – pasitelkdami greitus automobilius.
Nuo šios akimirkos veiksmas filme beveik nenuslūgsta, įvykis seka įvykį ir išlaikoma įtampa, nes bėglius, pasislėpusius Rio de Žaneire persekioja pats Dwayne „The Rock“ Johnson, kuris vaidina specialųjį agentą Luke Hobbs, pastarojo užduotis – bet kokiais būdais sugauti visą gaują, prie kurios prisidėjo daugelis veikėjų iš ankstesnių dalių.
Nors ir daugelyje vietų nusikaltėlių ir policininkų veiksmai nuspėjami, tačiau pats scenarijus vietomis užsuktas taip, kad priverčia kiek pamąstyti, tačiau greitai viskas ir pačių filmo kūrėjų atskleidžiama.

Sakydamas, kad kūrėjai mokosi iš savo klaidų – turėjau minty, jog jie mina jau pramintais takais, o ne bando naujus. Tai yra pakviečia į filmą daugelį aktorių iš praeitų dalių ir taip patraukia visų žiūrovų dėmesį, nes kiekvienam įdomu – ką gi dar galima sukurti, po tiek dalių. O dar geresnis žingsnis: įtraukti į filmą kietą farą, patį „The Rock“, kuris pasistengia, kad bent šį kartą policininkai būtų stiprūs, tiesa – Domo ir Luko lenktynių greitais automobiliais neišvysime. Bet pamatysime stulbinančią judviejų kovą, kurios metu jie „eis“ kiaurai sienas.

Nors ir mažai pastebimi, tačiau filmo trūkumai išlenda – labai daug logikos klaidų, labai, kartais net juokinga darosi žiūrėti kaip mašinos ar net autobusai „skraido“ ir veikėjai lieka ne tik gyvi, bet ir nė kiek nesužeisti. Arba labai kliūna vaizdas kai dvi lengvosios mašinos traukia tonom sveriantį banko seifą ir dideliu greičiu bėga ne tik nuo policijos, bet ir žudikų. Bet tais pačiais vaizdeliais galima mėgautis, jeigu per daug nesigilinsi ir nesiremsi fizikos dėsniais.

Aktoriai, nors ir daugelis vaidinę ne viename filme, tačiau nesugeba išraiškingai vaidinti, toks vaizdas, kad išmoko eilutę teksto ir išdeda kaip mokyklinukai. Tuo pačiu ir filmo kūrėjai naudojasi – per daug neišplėtoja veikėjų charakterių ir nesigilina į jausmus, tik paviršutiniškai juos apžvelgia.

Ši penktoji dalis tikrai viena geriausių, su ja lyginti galima nebent pirmą ar ketvirtąją juostas. Nors vietomis ir kvailas, bet tikrai yra ir neblogų epizodų. Lengvas, muštynių, lenktynių ir susišaudymų filmas, kuriame gausu geros muzikos, neblogo humoro. Patiks tiek vaikinams tiek merginoms.

Eiti, jeigu patinka daug negalvoti ir tikitės lengvos pramogos. Neiti, jeigu patinka kiek rimtesni, su sudėtingesniu siužetu ir rimtesne vaidyba filmai.

Siužetas: 3/5
Vaidyba: 2/5
Veiksmas: 5/5
Vaizdas/garsas: 4/5
Bendras: 3,5/5


Pirmoji dalis čia

26. Žvėrių karalystė (Animal Kingdom)

Australų kino perlas, kuriame vaidina visas jų žvaigždynas, negana to filmas dar ir apdovanojimų mažiausiai penkis pelnęs. Kai kurie kino kritikai jį lygina su „Krikštatėviu“, „Sopranais“ ir pan. Įtempto siužeto, netikėtų istorijos vingių juosta pasakoja apie žiaurią Melburno narkotikų mafijos šeimynėlę, kurioje atsiduria niekuo dėtas mafijos „mamytės“ anūkas Džošua. Jis turi ne tik išgyventi taikiai su šeima, bet ir nepasiduoti policijos įtakai, kuri siūlo jam išduoti šeimą. Filmas parodo koks vis dėl to sunkus yra narkotikų prekeivių gyvenimas, nes daugelis jų žino, kad kažkada ateis galas ir jiems, kažkada policija vis tiek suims visus iki vieno. O jeigu nepavyks nusikaltėlių sulaikyti legaliais būdais – jie visada pasinaudos nešvariais metodais. Vietomis yra tikrai žiaurokų scenų, ypač kai žudomi niekuo dėti žmonės. Išryškinama padėtis tarp šeimos narių – ką jie gali padaryti dėl savo artimo.

36. Žmogus iš Nuuko (Nuummioq)

Vietomis ištemptas, vietomis nuobodus dėl dialogų „ne į temą“. Filmas apie žmogaus pasirinkimą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Pagrindinis herojus Malikas sužino, kad serga vėžiu ir liko nedaug laiko. Jeigu ne ši priežastis, tai sakyčiau, kad filmas tikrai neturėtų prasmės, nes iš esmės tai yra gyvenime pasiklydusio žmogaus klajonės, su kuriomis susiduriame visi. Tačiau, operatorius parodo nuostabią Grenlandijos gamtą į kurią norisi nepaliaujamai žiūrėti. Garso takelis taip pat gražiai priderintas prie vaizdų. Tiesiog smagu žiūrėti, bet per daug nesigilinti į esmę, nes vis tiek jau pabaiga aiški.

Continue reading »

Nors „Kino pavasaris 2011″ baigėsi jau senokai, tačiau tik dabar galiu pilnai susidėlioti mintis ir apžvelgti šį, ypač sėkmingą šių metų kino festivalį. Kadangi tarp savanorio darbų dar ir savo įprastą darbą turėjau dirbti, tai matytų filmų skaičius nėra labai didelis, pamačiau tik 17 iš 130 parodytų filmų. Daugelis filmų buvo verti mano ir visų festivalio žiūrovų dėmesio. Vardinsiu juostas pagal Žiūroviškiausio filmo rinkimų rezultatus.

2. Triukšmo garsai (Sound of Noise)

Nepasakyčiau, kad šis švedų buvo vertas antros vietos. Manau, kad savo įtaką padarė Blue Man Group, kurie groja paprasčiausiais vamzdžiais. Pats filmas tikrai labai linksmas, muzika užvaldo nuo pat pirmųjų minučių, norisi ne sėdėti o šokti. Scenarijus irgi įdomus: grupelė dėl muzikos pakvaišusių genijų nusprendžia surengti visiškai neįprastą koncertą miestui, jie net peržengdami įstatymo ribas groja viskuo – žmonėmis, traktoriais, elektros laidais ir pan. Kiek nuliūdino pati pabaiga – žiūrėti buvo gražu, bet klausytis nelabai… Norėjosi kitokio masinio pasirodymo.

4. Kopakabana (Copacabana)

Apie šį filmą rašiau atskirai čia. Galiu pridurti, kad tikrai kitoks filmas, vertas ketvirtosios vietos.

Continue reading »