Ar daug matėte filmų, kuriuos žiūrėdami norėdavote, kad jie nesibaigtų? :) Kaip ir gyvenime, taip ir filmuose – viskas kažkada baigiasi, nesvarbu tai buvo gerai ar blogai. O šis, bendras australų ir prancūzų režisierės Julie Bertucelli darbas, sukurtas pagal australų rašytojos romaną,  yra tarsi pasaka, kuri baigiasi netekus pačio artimiausio žmogaus, keturiems vaikams – mylinčio tėčio, o mamai nuotabiausiojo vyro. Po pasakos seka realybė, su kuria tenka susidurti visai šeimai – bandymas išgyventi. Susiduriama su finansinėmis problemomis, bandoma gyventi su, iš pirmo žvilgsnio, draugiškais kaimynais, o ir pačios šeimos bendras ryšys blėsta.

Filmo šūkis „Likimas yra gamtos jėga“. Tuo ir bandoma žaisti visame filme. Jauniausioji dukra Simona vis dar netiki, kad prarado savo artimiausią tėtį, kuris jai buvo kaip superherojus. Todėl pastaroji įsivaizduoja, kad tėvo siela įsikūnija į šalia augantį, įstabaus grožio medį ir priverčia patikėti net motiną, kad jų šeimą ir toliau saugo ir su jais bendrauja medžio pavidale. Tas pats medis „matydamas“, kad vaikų motina negali susitaikyti su vyro mirtimi, nuveda ją į kito glėbį. Tačiau viskas turi savo pasekmes ir likimas toliau „pokštauja“ siųsdamas įvairiausius išbandymus visai šeimai ir visaip kaip bando išlaikyti visus kartu ir juos sustiprinti.

Juosta kupina stiprių, sunkių išgyvenimų, kurie sumaišo mintis ir po to siunčia šiltus jausmus bandant išlaikyti prie ekrano kiekvieną žiūrovą. Ir jiems pavyksta! Visiškai nesinori, kad istorija baigtųsi, nėra noro pabėgti nuo tų jausmų, kuriuos išgyvena filmo veikėjai, tik norisi, kad vėl prasidėtų pasaka, kuri juostos pradžioje truko tik kelias minutes, tačiau per jas užbūrė.

Ne veltui romanas rašytas australijos kontekste, tai puikiai atsispindi filme. Australijos gamta ypatinga, ji itin graži ir tai parodė operatoriai savo profesionaliu darbu. Tačiau netrūksta ir tos pačios gamtos grėsmių, pradedant sausromis, kurių metu ribojamas vandens naudojimas įstatymu, baigiant dideliais uraganais, kurie pridaro daug žalos ne tik gamtai, miestams, žmonėms, bet kartais net pakeičia jų gyvenimus negrįžtamai.

2010 metais debiutavęs filmas iškilmingai uždarė „Kanų kino festivalį“. „San paulo filmų festivalyje“ buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje, o „Australų filmų instituto“ apdovanojimuose gavo net keturias nominacijas, tarp kurių viena skirta jaunajai aktorei Morgana’i Davies už geriausią vaidmenį. Manau, kad jos kelias į didžiąją sceną prasideda kaip tik nuo šio filmo, nes susitvarkė su savo darbu tikrai puikiai.

Filmas apie netektį užklumpančią pačiu netikėčiausiu momentu ir bandymą su ja kovoti įvairiausiais būdais. Juosta kupina dramos, ašarų, šiltų jausmų, kartais net juokingų situacijų, kurios padaro viską taip, jog jautiesi lyg gyvendamas kartu su filmo veikėjais.

Tagged with:
 

Tai vienas iš tų filmų, kuris priverčia nusišypsoti. O šypseną išspaudžia gyvenimiškos situacijos, jokių labai lėkštų juokelių, o gal net atrasite panašumų tarp savęs ir filmo herojų. Garsus prancūzų režisierius Marc Fitoussi, kuris net atvyko į festivalį, sukūrė gyvenimišką dramą apie motinos ir dukros santykius, apie neišsipildžiusias arba jau besipildančias svajones ir realybę, su kuria tenka neišvengiamai susidurti. Pagrindinius vaidmenis atliko garsi prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri jau yra suvaidinusi daugiau nei 90 filmų ir serialų, bei jos ir gyvenime tikra dukra Lolita Chammah.

Isabelle sukūrė netipišką motinos, vardu Babu personažą, kuri džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka, leidžiasi į avantiūras, neturi darbo, bet stipriai dėl to nepergyvena. Ir tik dukra Esmeralda, kuri atsakingai žiūri į gyvenimą, priverčia ją susiimti ir gal pagaliau „išaugti“ iš paauglystės. Vardan iškilių dukros vestuvių Babu nusprendžia iškeisti savo svajonių kelionę po Braziliją į darbą nekilnojamo turto agente Belgijoje, tam kad galėtų bent per vestuves nustebinti savo mylimiausią Esmeraldą padovanodama vestuvių dovaną.

Kaip gali sektis moteriai, kuri vietoj to, kad atsakingai žiūrėtų į savo darbą, tik nuvykusi į Belgiją susiranda meilužį, pradeda bendrauti su bohemiškais keliautojais, kurie už paslaugą gali atsilyginti tik žolytės suktinuku? O gal jos lengvabūdiškumas padės išsisiukti iš įvairių situacijų.
„Copacabana“ (2010) kiekvienam pesimistui įrodys, kad net ir sunkiausiose situacijose yra išeitis ir tikslas, kurio reikia siekti, nes juk kažkada nusišypsos laimė, jei būsite ir kitiems geras, gal ne tokiais būdais kaip jūs tikitės, bet nusišypsos.

Paprastas, bet tuo pačiu ir neįprastas scenarijus, puiki aktorių vaidyba, geras operatoriaus darbas atskleidžiant kiek niūrų Belgijos kurortą kitu, gražesniu kampu. Svajonės apie niekada neišsipildžiusius norus, kova su su savo vidiniu „aš“ – visa tai pamatysite šiame prancūzų kino kūrinyje.

Filmas dar kelis kartus bus rodomas festivalyje. Daugiau filmų recenzijų galite pasiskaityti festivalio bloge.

Kaip dažnai būna – pirmas įspūdis yra klaidingas. Filmas Likimo Ekspertai („The Adjustment Bureau“) sukurtas pagal 1954 metais Philip’o K. Dick’o parašytą trumpą apsakymą „Adjustment Team“. Pagal rašytojo kūrinius jau sukurti filmai, tokie kaip „Blade Runner“ (1982), „Minority report“ (2002), „Next“ (2007) ir kt.

Štai ką rašo Cinema.lt:

Davidas Norris (vaidina akt. Matt Damon) žavingas ir charizmatiškas JAV Kongreso narys, ryžtingai kopiantis karjeros laiptais. Vieną dieną vyras sutinka gražuolę baleriną Elise Sellas (vaidina akt. Emily Blunt), kuri nepanaši į jokią kitą jam žinomą moterį. Keista, tačiau kaskart, kuomet David akiratyje pasirodo Elise, aplinkybės susiklosto taip, jog jiedu negali susipažinti artimiau. Suintriguotas ne jo naudai besiklostančių aplinkybių Davidas ryžtasi išsiaiškinti kas gi slypi už viso to.

Vyrai juodomos skrybelėmis, Davido likimo kalviai aršiai priešinasi vyro meilės ryšiui su žavingąja balerina ir daro viską, kad jaunuoliai daugiau niekada nebesusitiktų.

Filmas prasidėjęs politika ir meilės romanu, įtemptas siužetas netrunka išsirutulioti į trilerį ir mistinę istoriją. Tačiau po gero pusvalandžio supranti, kad visos filmo „kortos“ atskleistos – parodyti „piktieji“ slaptieji agentai, kurie net nesislapsto ir papasakoja visus savo tikslus. Matt’as Damon’as su Emily Blunt puikiai suvaidina meilės istoriją, kuri čia yra bene svarbiausias dalykas. Kita  istorijos pusė – likimas. Ar mūsų likimas jau yra iš anksto parašytas juodu ant balto? Ar vis dėl to galime savo užsispyrimu ir ryžtu kažką pakeisti? Vyrai juodomis skrybelėmis nenori, kad jūsų likimas būtų pakeistas ir stengiasi sutrukdyti bet kokiais būdais, bando nukreipti jus teisinga linkme.

Kaip jau minėjau, pradžioje kūrėjai dar sugebėjo sukurti įtampą, o vėliau, kai filmo herojai daugiau gailėjosi savęs ar savo prarastos meilės ar tiesiog bėgiojo nuo blogiukų – dingsta azartas žiūrint. Veiksmo palyginus tikrai nedaug, daug pokalbių, muzikinis takelis lyg ir neblogas, kiek spėjau nugirsti kai susikoncentruodavau juostos žiūrėjimui. Galima nebent pasidžiaugti nuostabiais New York’o vaizdais, čia kūrėjai tikrai pasistengė – atskleidė grožį iš visų kampų. Ši kino juosta tikrai negali lygiuotis net su „Pradžia“ („Inception“, 2010), net jei to ir norėjo pirmą kartą už režisieriaus vairo stojęs George Nolfi, rašęs kelis „Borno“ scenarijus.

Siužetas: 4/10
Veiksmas: 5/10
Efektai: 6/10
Vaidyba: 9/10
Bendras vertinimas: 6/10

Tagged with:
 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / 16-asis festivalis „Kino pavasaris

Kiek jau filmų matėte? Kuris geriausias? Renkamas pats žiūroviškiausias filmas iš visų festivalio filmų, ir pats žiūroviškiausias lietuviškas filmas. Renkam! Balsuojam! Beje, tai padaryti galite ir prieš arba po filmo seanso kino teatre.

Tagged with:
 

Dar neapsilankėte jokiame šių metų festivalio filme? O gal neturite galimybės sudalyvauti? „Kino pavasario 2011“ organizatoriai suteikia puikią galimybę kelis trumpametražius filmus pamatyti tiesiog patogiai sėdint namie ar per pietų pertrauką darbe.

Šiandien 12val. startavo specialus 15min.tv puslapis http://www.15min.tv/kinopavasaris, kuriame buvo parodytas 1956 metų, garsaus Lietuvos kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus debiutinis, dešimties minučių trukmės filmas „Skenduolis„, sukurtas pagal Petro Cvirkos to paties pavadinimo apsakymą. Jeigu nespėjote lygiai tą valandą prisijungti prie puslapio, tai filmas dar keletą kartų pakartojamas. O jeigu tuo metu išvis neturite galimybės darbe turėti pietų pertraukos ar nesate prie kompiuterio, tai tą pačią dieną transliacija kartojama 19val. Ir taip penkias dienas, t.y kovo 21-25 dienomis. Per šias dienas bus parodyti dar penki lietuvių filmai.

Kovo 22d. 25 minučių trukmės „Šanxai Banzai“ – tai ironiškas dokumentinis filmas apie Vilniaus Šnipiškių mikrorajoną, vilniečiams žinomą kaip Šanchajų. Filmas atskleidžia paradoksalų kaimo miesto centre egzistavimą, unikalios daugiatautės bendruomenės buvimą bei aiškinasi rajono pavadinimo kilmę.

Kovo 23d. 12 minučių siaubo filmukas „Svetimkūnis„. Tai filmas apie kaimo namelyje gyvenančią mergaitę, nuo kurios atsiskiria kraupus šešėlis. Vėliau jis pavirsta mergaitės fizinio kūno kopija ir grėsmingai persekioja ją. Mergaitė bėga, blaškosi, kol galų gale pasiduoda.

Kovo 24 dieną bus parodyti net du filmai. ulauksime 8 minučių „Nevykusio scenarijaus„.  Kuriame pasakojama apie vienišą, kompleksuotą moterį dirbančią pigioje užeigoje. Kartą laiminga porelė palieka užeigoje rankinę. Salės tarnautojai užplūsta didžiulis noras pamatyti tos rankinės turinį. Ten randa nusikaltimo įkalčius, tačiau nespėja juos ilgai ištyrinėti, nes ją pasislėpusią tualete užklumpa pats nusikaltėlis.
Ir „Nesiseka šiandien„, apie tai kaip vieną įprastą dieną iš dangaus ima kristi neatpažinti objektai. Tai sukelia nelaimių virtinę tam tikriems žmonėms. Kas ir kodėl taip įvyko? Tai trumpas, ironiškas pasakojimas apie sėkmę.

Kovo 25d. bus parodytas premjerinis festivalio dokumentinis filmas „Čeburekų pardavėjai„. Per 26 minutes sužinosite visas subtilybes apie prekybą čeburekais, apie tai papasakos trys seniai nesimatę draugai – „Čeburekų pardavėjai“ – Sigis, Asta ir Rokas. Palydėsiantys į slaptą čeburekininkų pasaulį, kur patenkama retai, ir iš kur kartais negrįžtama.

 

 

Tagged with:
 

Visada džiaugiuosi kai lietuvaičiai sukuria naują filmą, nesvarbu koks jis bebūtų – geras ar blogas. Nes tai vis dėl to kūryba, iš kurios filmų autoriai mokosi kurti dar geresnius darbus, tada pajauti, kad lietuviškas kinas gyvas, ką čia gyvas, jis laimi tarptautinius apdovanojimus ir kartais „susišluoja“ nemažai pinigų! O „Kino pavasaryje“ bus net 13 lietuviškų premjerų, repertuaras ir rodymo laikai čia.
P.S Nors kai kurie trumpametražiai, tačiau ne ką prastesni už pilnametražius, juk kartais geriau netempti gumos.

Tagged with:
 

Filmo-operos režisierius Kasper’as Holten’as yra Danijos Karališkosios Operos meno vadovas. Tai yra jo debiutinis darbas, kuris jau aplankęs Pusano, Hamburgo, Sevilijos, Palm Springso kino festivalius. Ir tik po „Kino pavasario“ bus parodytas gimtinėje – Danijoje.

Tai istorija apie vyrą, kuris ir mylėjo, ir niekino moteris. Jis beširdis vilioklis, kuris su didžiuliu pasitenkinimu suviliodavo ir po to palikdavo savo auką. Filme, sukurtame pagal W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“, režisierius Kasperas Holtenas pažvelgia į vyro galimybes balansuoti tarp seksualinio ir destruktyvaus instinktų. Šioje istorijoje Don Žuanas – savimi pasitikintis šiuolaikinis vyras, nuolat besistengiantis pajusti gyvenimo pilnatvę.

Operos ne visiems patinka, tikrai, tačiau šis filmas yra visai kitoks, jis tik su operos elementais, t.y visi dialogai yra dainuojami su Mozarto muzika, specialiai įrašyta Kopenhagos simfoninio orkestro. Opera pritaikyta kuo įvairiausiai publikai, juostoje gausu meilės, aistros, įtempto veiksmo, yra nemažai detektyvo, gaudynių elementų, šiek tiek humoro. Taip pat daug filosofinių, bei su psichologija susijusių klausimų, kuriuos žiūrovas po filmo turėtų pats sau atsakyti.

Ar gali vyras mylėti vieną moterį? O jei jis myli visas? O kas jei vyras yra didelis mergišius, tačiau neturi nė krislelio sąžinės ir negalvodamas vilioja moteris iš jaunikių panosės? Kokios bausmės jis nusipelno, jeigu net įvykdęs žmogžudystę jis toliau neatsisako savo plano – suvilioti kuo daugiau moterų, nesvarbu jos senos, jaunos, baisios ar gražios? Ar sutiktumėte būti Don Žuano pagalbininku įgyvendinant jo planus?

Istorija puikiai adaptuota šiuolaikiniams laikams, su visomis naujausiomis technologijomis, greitais automobiliais. Su pakeistais dialogais, kuriuose nemažai nešvankių išsireiškimų, keiksmažodžių. Intymiose scenose pasaulinio garso operos solistai-aktoriai nevengia apsinuoginti vardan dar įtikinamesnio kino. Netgi nebūdami profesionalūs aktoriai, jie sugeba įtikinamai vaidinti.

P.S „Don Žuaną“ galite pamatyti „Kino pavasaryje„.

Tagged with:
 

Lietuviškas kinas yra kitoks, stipriai kitoks, dažniausiai niūrus, melancholiškas, kažkiek apie meilę. Nesakau, kad jis visas toks, nes yra ir gerų filmų, linksmų ir suteikiančių šiltą jausmą išėjus iš kino salės, didžiuojiesi, kad lietuviai yra juostos autoriai. Bet kai neturi geros idėjos ir turi 8 laisvas dienas, tai visada gali pasiimti 3000lt, keletą pažįstamų ir du profesionalius aktorius, savo nevykusios meilės istoriją ir susukti filmą „Giedrė“.
Aprašymas:

Du vienas kitą mylintys žmonės skiriasi. Skiriasi ir nesupranta kodėl. Po išsiskyrimo herojus jungiantis ryšys nenutrūksta. Jie ir toliau dalinasi savo intymaus gyvenimo detalėmis. Toks keistas atvirumas žeidžia, bet padeda nors trumpam susigrąžinti prarastą artumą. Jie nesipriešindami priima mylimo žmogaus dovanotą skausmą ir patys provokuoja juos skaudinančias situacijas. Jie daro viską, kad sunaikintų savo meilę. Su kiekviena diena jausmų ir minčių sąmyšis didėja. Galiausiai, Giedrė ir Darius suvokia, kad viens be kito negali…

Aprašymas neblogai skamba, bet realybė visai kitokia. Pati meilės istorija gal kiek įdomesnė, nes tą pačią moterį myli du geriausi draugai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymius santykius su ja ir tada pagalvoji ar čia tikrai buvo meilė. Išeini šiek tiek sukrėstas tokių atvirų pasakojimų, tačiau tai turbūt vienintelis filmo pliusas.
Jeigu sunku sukurti trumpo metražo filmą, kuriame galėtum išdėstyti banalius žmonių santykius, tai galima ištempti „veiksmą“ visokiais tylėjimais, trepsėjimais, sėdėjimais, pasivaikščiojimais. Kurie turėtų suteikti kažkokio gyvumo jausmams, veiksmams, bet atsitinka atvirkščiai – pasidaro nuobodu ir lauki kada baigsis juosta. O jei ima miegas, tai gali būti ir aktoriai kalti, kurie atrodo, jog tik išmoko savo tekstą ir deklamuoja lyg pirmokai būtų. Trūko aktorių emocingumo, susidarė vaizdas, kad tie ilgi tylėjimai turėjo sukurti tas emocijas.
Filmo 3000 tūkst. litų biudžetas atsispindi garso, vaizdo, montavimo kokybėje. Garsas lyg mokiniai būtų įrašinėję su elementariausiu mikrofonu, skirtu skype pokalbiams. Vaizdas dažniausiai vienoje vietoje pastatytos kameros, o montavimas, regis, truko vieną parą  – tai irgi matosi. Vis dėl to, turbūt ne kiekvienas sugebėtų sukurti geriau už tokią sumą pinigų. Bet tada iškyla klausimas, ar verta jį rodyti dideliuose kino teatro ekranuose?
Nelabai suprantu kam išvis tokius filmus filmuoti, jis neturi jokios išliekamosios vertės, nebent kaip pavyzdys kaip nereikia kurti kino, kurį režisierius dar pavadino menu. Tokį „meno“ kūrinį galima rodyti tik draugų rate arba įkelti į Youtube, ką autoriai vėliau ir padarė.

Tagged with:
 

Dar kartą apie pasaulio pabaigą. Režisierius Jonathan’as Liebesman’as, sukūręs „Kruvinosios skerdynės Teksase: pradžia“ ir „Sutemos“ , šį kartą mums parodys dar vieną versiją apie žemės priešus – ateivius. Filmo istorija niekuo neišsiskirianti: ateiviai nusileidžia į žemę ir bando mus užkariauti. Tačiau, filmas parodytas šiek tiek užmirštu kampu, kai pagrindiniai aktoriai yra ne kokie paprasti žmonės, o patys geriausi amerikiečių jūrų pėstininkai. Iš pradžių jiems skirta ne itin sudėtinga užduotis – iš pavojaus zonos išgabenti civilius žmones, bet tik įžengus į jau užimtą ateivių rajoną, prasideda tikrų tikriausias mūšis.
Beveik visada vaidinęs rimtuose filmuose, tokiuose kaip „Dėkui, kad rūkot!“ ar „Triušio urvas“, Aaron’as Eckhart’as šįkart gauna kieto vyruko vaidmenį, jis yra jūrų pėstininkų būrio vadas, neseniai grįžęs iš Irako, kur žuvo dauguma jo komandos narių. Keista žiūrėti į šį aktorių, kaip į kareivį, tačiau jis savo vaidmenį atliko puikiai, parodė, kad net ir patys geriausi klysta, bet sugeba taisyti savo klaidas ir kai reikia – parodo drąsą keliaudamas į mūšio lauką vienas.
Ir kaip gi filmas be merginos, kuri kietai „sutvarko“ blogiukus. Šis vaidmuo patikėtas žavingajai Michelle Rodriguez, kuri kaip ir daugelyje juostų gauna į rankas ginklą ir tikrai žino ką su juo daryti – daug keikdamasi šaudo į visus, kurie nėra iš šios planetos.
Visą laiką išlaikoma įtampa, kuri tik kelis kartus leidžia žiūrovui atsikvėpti. Įtemptos kovos scenos, visur girdimi sprogimai ir šūviai, atrodo, kad pats ten dalyvauji. Kameros darbas nuostabus, vietomis naudojama ne stacionari kamera, o drebanti, tai suteikia tikrumo jausmą. Geru kampu parodomi ne tik įspūdingi sprogimai, bet ir gražūs, tačiau jau sugriauti JAV miestai saulėlydžio fone. Kiek trikdo per didelis kameros sukinėjimasis ir vaizdu perjunginėjimas, nes tada jau nesupranti kas vyksta ar net iš kur šaudo, bet tai dar labiau priverčia žiūrovą susikaupti ir stebėti viską dar atidžiau.
Meilės istorijos čia nėra, humoro irgi ne per daugiausiai, bandoma kurti dramatiška atmosfera, ir jiems kai kuriose vietose pavyksta. Drama skatina būti patriotais, mylėti visą pasaulį, šeimą, artimuosius ir draugus, bando mokinti būti drąsiais ir nebijoti susidurti su iššūkiais.
Kiek juokinga, kai vėl visą pasaulį gelbsti amerikiečiai, tačiau nieko nepadarysi – jie įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. Nors iš kitos pusės, juk jei filmą filmuotų anglai ar prancūzai, tie tada jie ir būtų pasaulio didvyriai.
Taip, filmas tikrai nusileidžia tokiam kino perlui kaip „Įsikūnijimas„, bet visa galva lenkia „Horizontą„, kuris, beje, yra labai panašus idėjos, kaip turėtų kolonizuojama žemė prasme. Sudėjus visus filmus, tokius kaip „Juodojo vanago žūtis“, „Gelbstint eilinį Rajeną“ ir visas „Grobuonių“ bei „Svetimo“ dalis, gaunasi nebloga fantastinė, karinė drama „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo„. Nors antrą kartą vargu ar visiems norėtųsi žiūrėti.
Siužetas: 5/10
Veiksmas: 9/10
Efektai: 7/10
Bendras vertinimas: 7/10

Recenzija taip pat patalpinta įkrauk.15min.lt

Tagged with:
 

Prieš beveik mėnesį pasiūliau Jums nukeliauti į dar veikiančią „Ozo kino salę“, esančią adresu: Ozo g. 4, Vilnius. Nemaišykite su „Multikino“ kino teatru, kuris yra Ozo prekybos centre. Kadangi, dar pats nesu buvęs ten, tai praeitą savaitę su draugais nusprendėm užsukti ir pasižiūrėti lietuvišką filmą „Giedrė„. Pirmas bandymas patekti į vidų nebuvo sėkmingas – mus pasitiko užrakintos durys, tačiau nepraėjus nė minutei mums duris atvėrė svetingas vyriškis, kuris iškart paklausė ar mes čia pirmą kartą. Trumpai paklausinėjęs kiek mūsų bus, nuėjo atnešti dovanų, kurios, pasirodo, yra įvairiausi leidiniai susiję su kinu – Skalvijos, Pasakos, Forum Cinemas repertuarai, festivalių programos. Žiūrovų susirinko nedaug – penki žmonės iš mūsų kompanijos ir vienas, kaip supratom, nuolatinis lankytojas – vyras, kokių 40 metų amžiaus. Pats pastatas labai senas, 1959 metais statytas, matosi, kad beveik niekas neremontuota nuo tarybinių laikų. Patekę į mažąją salę, kurioje buvo gal 30 vietų, išvydome naujas kėdes, projektorių, garso aparatūrą. (Nuotrauka viršuje). Gavome pasivaišinti kava arba arbata, mums pristatė kelių savaičių repertuarą, kad užeitume ir kitą kartą. Prieš žadėtą filmą „Giedrė“ dar parodė trumpą, dešimties minučių, dokumentinį filmą apie paprastų lietuvių gyvenimą kaime tarybiniais laikais. Ir visas malonumas vienam žmogui kainuoja tik 6LT! Manau verta užsukti visiems, kurie mėgstą ne tik lietuvišką, seną, gerą kiną, bet ir naujus, nematytus, didžiuosiuose kino teatruose nerodomus filmus. Tiesa, manyčiau išsirinkus filmą iš jų Filmotekos ir surinkus nemažą kompaniją draugų, galėsite užsisakyti ir privatų kino seansą.